2008 m. Lietuvoje švenčiant Sąjūdžio dvidešimtmetį, tuometiniam ideologiniam aparatui parūpo sukurti šiuolaikinę gausiausio ir brandžiausio lietuviško judėjimo istoriją, įvertinti jį kaip tautinį judėjimą, atvedusį Lietuvą į valstybingumą. Šis darbas buvo užsakytas dviems moderniosios Lietuvos istorijos žinovams – Česlovui Laurinavičiui ir Vladui Sirutavičiui.
Užduotį atlikti ir pavyko, ir nepavyko. Išsamiai aptartos Sąjūdžio atsiradimo aplinkybės. Tiesa, gal per daug dėmesio (tikslingai) skiriama JAV ir Reagano politikai – kaip bepasisuktų istorija, megztosios beretės už išvadavimą iš sovietinės tironijos visada buvo linkusios dėkoti Amerikai. Išryškinamas perdėtas istorinis mąstymas, kuris Sąjūdžio metus pavertė ATgimimu, ATkūryba, ATmintimi, REgresu į Smetonos režimą – o juk būta pasiūlymų grąžinti galią fašistinei 1938-ųjų konstitucijai.
Kasdienybė, socialinė realybė kai kuriems mitingų dalyviams, regis, nerūpėjo – jie buvo gyvi praeities kančiomis ir netgi užmiršo savo ir savo vaikų ateitį. Kasdienybės sfera, svarstymai apie ekonominę ateitį liko valdžios kontrolės sfera. Siekiant užglaistyti perestroiką ir Sąjūdžio metus, kaip perėjimo nuo valstybinio į laisvosios rinkos kapitalizmą epochą, knygoje sąmoningai neišryškinamos ūkinės ir socialinės problemos, Apie tai užsimenama tik viename puslapyje: „Vis pastebimesnė darėsi ekonominė konkurencija. […] Kartu ir toli gražu ne vien pozityviai reiškėsi rinkos santykiai. […] Atsirado ir badaujančių – ne dėl politinių siekių, bet dėl nepritekliaus. […] Nors tuo metu net pagrindinėse Vilniaus kavinėse ir restoranuose ne visada būdavo kavos ar mineralinio vandens, naujai įsikūręs „Stiklių” restoranas jau garsėjo savo patiekalų įvairove, skoniu ir prašmatnumu.” Šis pavyzdys vaizduoja realų perėjimą nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Deja, tokio perėjimo dauguma žmonių anuomet nejautė, o į naują sistemą pereiti bei iš to kiek įmanoma pasipelnyti nusprendusi valdžia siekė kuo ilgiau išlaikyti idealistų euforiją.
Kaip bebūtų, nepaisant neretai pasitaikydavusių nacionalistinio šovinizmo ir patriotizmo-idiotizmo apraiškų (iš jo savo knygoje „Pabaltijo revoliucija” šaipėsi britų istorikas Anatolis Lievenas), Sąjūdį galima laikyti socialiniu judėjimu. Bent jau ankstyvajame savo veiklos laikotarpyje jis įkūnijo tiesioginę demokratiją – valdymą iš apačios, strateguojamą vietinių aktyvistų grupių. Galima netgi kelti hipotezę, jog Sąjūdis tapo įmanomas tik „sovietinių žmonių” bendrumo – to vertingo, tačiau nuolat ignoruojamo socialistinės santvarkos elemento – dėka. Neretai tenka pagalvoti, kad kapitalistinėje sistemoje kerojantis privatumas neleistų susikurti jokiam Sąjūdžiui – nebent tai būtų propagandinių struktūrų sukelta paranoja ar isterija – bet tai nebe istorikų, o psichiatrų domėjimosi objektas.
Naujajam Sąjūdžio elitui susiurbus tiesioginės demokratijos jėgą į savo čiuptuvus, svarbios kasdienybės kategorijos, tokios, kaip socialinė gerovė ar aplinkosauga, buvo paaukotos valstybingumo Leviatanui. Nereikia pamiršti ir žaliųjų, kurių dauguma ekologines problemas matė tik sovietinėse elektrinėse ir gamyklose. Tiesa, ne visi – nežinia, dėl ko antraisiais sulauktosios Lietuvos nepriklausomybės metais gyvybę pats sau atėmė revoliucingasis Kauno žaliųjų aktyvistas Saulius Gricius. O štai viena iš andainykščių žaliųjų aktyvisčių sugebėjo pareikšti, kad visi nepriklausomi judėjimai buvo kuriami vieninteliam tikslui – kad padėtų Lietuvai atgauti nepriklausomybę, t. y. Sąjūdžiui užimti valdžią.
Taigi po vienų euforijos, mitingų ir himnų metų tiesioginė demokratija „iš apačios” pavirto „istorine klaida” – laisvės siekis virto valdžios siekiu, o tai ir buvo Sąjūdžio pralaimėjimo pradžia. Aloyzas Sakalas rašo: „Atkūrus nepriklausomybę prasidėjo keisti dalykai. Sąjūdį nusavino dešiniųjų pažiūrų politikai. Prasidėjo žmonių rūšiavimas į patriotus ir priešus, šunaujas ir kirmėlynus. Viso to fone Seimas priiminėjo sprendimus, kurie vienus žmones padarė turtingus, kitus nuskurdino”.
Čekinė ir kultūrinė privatizacija – tai Sąjūdžio pralaimėjimo ir Landsbergio kontrrevoliucijos ženklai. Aloyzas Sakalas pateikia tokią išvadą: „Nepelnytai dėl to kaltinamas 1988–1991 metų SĄJŪDIS. Tai buvo ne jo, o dešiniųjų jėgų sambūrio, pasisavinusio SĄJŪDŽIO vardą, politika”. Dešiniųjų jėgų politikams pavyko Sąjūdžio „revoliuciją” paversti dar vienu perversmu, kai tauta vietoj laisvės gauna… naują korumpuotą, oligarchinį elitą, solidžiai remiamą laisvosios rinkos kapitalizmo bastionų.
Pažvelkime į tai įdėmiau. 1989-aisiais Vytautas Landsbergis, tapęs Sąjūdžio vadovu, keliauja po JAV, o tuo tarpu Lietuvos valdžia užmezga ekonominius ryšius su Lenkija – šalimi, iš kurios tarsi turėjome mokytis tiesioginės demokratijos pamokų. Gdansko laivų statyklų darbininkų terpėje gimęs „Solidarumas” buvo ne patriotinis, o radikalus socialinis projektas – žmonės kovojo dėl monopolizuotų gamybos priemonių kontrolės, t. y. ne už valstybinę, bet už savo pačių kasdieninę laisvę.
Remiantis amerikiečių sociologe ir aktyviste Naomi Klein, kuri savo knygoje „Šoko terapija” puikiai nušviečia Lenkijos kelią į nepriklausomybę, didžiausiu smūgiu „Solidarumui” galima laikyti ne kruvinąjį sekmadienį, o naujai išrinktosios valdžios sandėrius su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir kitomis kapitalistinėmis institucijomis. Šoko terapijos priemonės „padėjo” dešiniesiems „Solidarumo” vadams išduoti judėjimo idealus ir paversti šalį kapitalistine valstybe.
Lietuvoje šie procesai, diriguojami tarptautinių fondų, prasidėjo tuoj pat po nepriklausomybės atgavimo. Jiems vadovavo ne radikalūs aktyvistai, o visus valdžių pasikeitimus atlaikę aparatčikai ir biurokratai – kairioji ir dešinioji nomenklatūra susivienijo ir tapo valstybės elitu. O eiliniams patriotams beliko su kartėliu srėbti jų lyderių išvirtą socialinio neteisingumo, atskirties bei apatijos putrą ir kartoti paranojišką, sąmokslo teoriją primenančią mantrą: „Tai – komunistų darbas, tai padarė komunistai…”
Sąjūdis – tai ne tik perėjimo nuo valstybinio į laisvosios rinkos kapitalizmą metai. Tuos metus galima mokytis kaip pamoką: valdžios geidžiantis elitas revoliucijai pakilusią tautą gali blokšti atgal į „homo homini lupus”, žiauraus egoizmo, ekonominės prievartos ir socialinės apatijos pelkę.
Šios knygos autoriai, vykdydami ideologinius valstybės užsakymus, nesugebėjo įžvelgti šios eilinio, mažojo žmogaus tragedijos. Galbūt dabar, siautėjant mūsų valdžios liaupsinamos sistemos krizei, galėtų kilti naujas galingas judėjimas, kuriam labiau nei Sąjūdžiui pavyktų į pirmą vietą iškelti ne valstybės, o visuomenės bei paties žmogaus gerovę ir laisvę?
