Gal jums teko girdėti tokį posakį: visi žmonės gimsta originalai, tačiau absoliuti dauguma miršta kopijos. Maži vaikai tiesiog trykšta entuziazmu ir spontaniškumu, smalsiai tarsi kokie mokslininkai tyrinėja ir atranda pasaulį.
Jų vaizduotė atrodo beribė, iš smėlio saujos galinti sukurti pasakišką pilį, o mažą akmenėlį paversti brangakmeniu ar gardžiausiu skanėstu.
Jei auginate bent vieną tokį stebukladarį, vieną dieną galbūt pastebėsite, kad kerai išsisklaidė ir jūsų mažasis princas ar princesė jau nieko nebenori, nežino ką veikti, o visas jo ar jos pasaulis ir interesai susiję su kompiuteriu, televizoriumi ir mobiliuoju telefonu... Kur dingsta smalsūs, klausinėjantys, originalūs vaikai?
Atrodo, su amžiumi jie vis labiau tampa panašūs vieni į kitus. Ar kūrybiškumo niekuomet nepritrūksta tik mažyliams ir išskirtiniais gebėjimais apdovanotiems menininkams, mokslininkams, rašytojams?
Kai pabandžiau keleto žmonių pasiteirauti, kas, jų manymu, yra kūrybiškumas, gavau visą krūvą panašių, tačiau nevienareikšmiškų atsakymų. Vieni kūrybiškumą supranta kaip žmogaus gebėjimą vadovautis intuicija, eksperimentuoti, rasti nestandartinį problemos sprendimą. Kitiems kūryba – tai gebėjimas „iš kirvio išvirti sriubą“.
Dar kiti šį gebėjimą vadina pagrindiniu žmogaus gyvenimo varikliu, be kurio nevyktų jokia žmogiškoji evoliucija. Psichologijos mokslas kūrybiškumą sieja su vaizduote ir intelektiniais gebėjimais, tačiau pabrėžia, kad tai nėra tapatūs dalykai.
Kartu kūrybiškumas apibūdinamas kaip gebėjimas kelti naujas idėjas, savarankiškai mąstyti ir greitai orientuotis naujose situacijose. Pati kūrybiškumą apibūdinčiau kaip gebėjimą laisvai, pozityviai ir nestereotipiškai keisti save ir supančią aplinką. Kam mums to reikia?
Drįstu teigti, kad pasaulyje, kur kasdien padaroma naujų atradimų, kur informacija ir materija tiesiog pribloškia pasirinkimo gausa, o, norint kažko pasiekti, reikalingas gebėjimas greitai atsirinkti ir tarpusavyje suderinti daugelį, rodos, neįmanomų uždavinių, be tokios savybės kaip kūrybiškumas sunku išsiversti.
Be abejo, aš kaip ir jūs savo vaikui linkiu paties geriausio, pilnaverčio gyvenimo, todėl domiuosi, ar tokią svarbią savybę būtų galima kaip nors sustiprinti, ugdyti ar bent jau nesutrukdyti natūraliai skleistis kūrybiškai prigimčiai?
Kūrybiški vaikai
Kalbant apie kūrybiškumą, kaip ir apie bet kokią kitą žmogišką savybę, yra sunku pasverti, kas jį labiau lemia: prigimtis ar aplinka. Vieni laikosi nuomonės: ką Dievas davė, tą ir turime, kiti linkę pasikliauti tik savo jėgomis ir mano, jog viskas išugdoma ilgu ir sunkiu darbu.
Tačiau šiuolaikiniai psichologai jau nebesiginčija ir teigia, kad svarbu tiek įgimti gebėjimai, tiek ir tai, kaip jie ugdomi. Iš tiesų kiekvienas ikimokyklinukas, jei jis yra sveikas, pailsėjęs ir jaučiasi saugus bei mylimas, yra be galo kūrybiškas.
Kadangi jo nestabdo daugybė „teisingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“, jis leidžia sau fantazuoti, kurti ir atrasti naujus bei netikėtus pasaulius, kur viskas įmanoma – ir skraidantys katinai, ir gerosios fėjos, ir spalvotas vėjas...
Vaiko pasaulis alsuoja beribe laisve, pažinimo džiaugsmu ir kūryba. Visgi, lyginant mažuosius kūrėjus tarpusavyje, galima pastebėti, kad kai kurie iš jų išsiskiria ypatingais gabumais, vaizduote ar intuicija.
Tokių vaikų tėveliai apie savo mažylius sako: jis toks nuo gimimo, mes jo nemokėme, jis pats viską išsiaiškino. Iš prigimties apdovanoti vaikai kartais lyginami su kempine, sugeriančia į save viską. Jie mato, girdi, jaučia daugiau nei jų bendraamžiai.
Gebėdami gerai sutelkti dėmesį tokie vaikai vienu metu gali sekti net kelis įvykius ar pastebėti netikėtus tų įvykių tarpusavio ryšius, kurie dažnai ir sudaro kūrybinių gebėjimų esmę. Jie gali ilgam susikoncentruoti į vieną jiems patinkantį užsiėmimą ir net keletą dienų daryti tai, kas juos ypač žavi. Ir vėliau šie vaikai užsispyrę siekia savo tikslo ir žaisdami, ir dirbdami.
Gabūs ir kūrybiški vaikai - tikras iššūkis tėvams. Nuolat tenka atsakinėti į begalinius, kartais sunkius klausimus, tvarkyti nuo vaiko eksperimentavimo nukentėjusius namus, atsiprašinėti kaimynų dėl ne laiku surengto koncerto ar jaunojo dailininko piešiniais pagražintos laiptinės sienos.
Vaiko kūrybiškumas, net ir tas „vidutinis“, „normalus“, gali kelti rimtų nepatogumų tėvams. Juk reikia vaiką ir pamaitinti, ir aprengti, ir pas gydytoją nuvesti, o šis priešinasi, nes nori pirma išsiaiškinti, ką pusryčiams Afrikoje mėgsta valgyti zebras.
Belieka paminėti, kad visi tėveliai kartais būna tiesiog pavargę, prislėgti rūpesčių ir nei žino, nei nori žinoti, ką tie zebrai ėda. Čia ir iškyla dilema: baisu sužlugdyti savo vaiko entuziazmą, tačiau kartais tiesiog negalime, nemokame ar nenorime jo išklausyti, paskatinti ar pamokyti. Bet kuriuo atveju reikia begalinės meilės, neišmatuojamos kantrybės ir, be abejonės, žinių.
Parengė psichologė Aušra Šūmakarienė
