Pasak D. Gillmoro, žurnalistai neturėtų imtis jubiliejinių istorijų ir komentarų, nebent to prireikia ypatingomis aplinkybėmis. „Proginės istorijos yra tingių ir be vaizduotės žurnalistų prieglobstis“, – aiškino jis. Žurnalistų tinginystės ir vaizduotės stokos vaisiumi D. Gillmoras laiko ir straipsnius, kuriuose sudaromas tam tikrų įvykių, vietų, asmenų ir kiti sąrašai, vadinamieji „dešimtukai“.
Kita jo siūloma taisyklė – žinių nuotrupos neturėtų būti vadinamos žurnalistika. Jeigu, pavyzdžiui, viena frakcija ar partija meluoja, žurnalistai turi tai atskleisti remdamiesi įrodymais. Jeigu jie mato, kad didelė visuomenės dalis tiki melu apie svarbų asmenį ar įvykį, turi užsibrėžti tikslą padėti jiems suprasti tiesą.
Tokiu atveju, jeigu žurnalistams nepavyksta atskleisti visos tiesos, D. Gillmoras taip pat paruošęs naują taisyklę. „Skaidrumas turi būti kertinis žurnalistikos elementas. Vienas iš daugelio pavyzdžių: kiekvienas spaudos straipsnis turėtų turėti informacijos laukelį, pavadintą „Dalykais, kurių nežinome“. Jame turėtų būti klausimai, į kuriuos žurnalistai, rengdami straipsnį, negalėjo gauti atsakymų“, – teigė jis.
Žiniasklaidos kanalo tinklalapis turėtų kviesti auditoriją padėti užpildyti šias spragas, kurių, D. Gillmoro įsitikinimu, yra kiekviename pranešime.
Būtinas abipusis ryšys
D. Gillmoras primygtinai siūlo žurnalistams kviesti auditoriją dalyvauti jų darbo procese pasitelkiant įvairius būdus. „Turėtų būti aiškiai parodoma, kad tai ne nemokamos darbo jėgos ieškojimas, o noras sukurti daugialypių žinių kanalų, kuriuose auditorijai tenka svarbus vaidmuo“, – tvirtino jis.
Pagal kitą D. Gillmoro taisyklę žurnalistai diskusiją turėtų padaryti esmine savo misijos dalimi. Be viso kito, redakcijos skiltyje turėtų būti spausdinami geriausi diskusiją skatinantys tekstai, o redakcinė kolegija turėtų turėti tinklaraščius.
Pagal šią taisyklę komentarai ir forumai turėtų būti leidžiami, tačiau reguliuojami skatinant naudoti tikrą vardą ir reikalaujant mandagumo. Taip pat komentarai vartotojų, kurie pasirašo tikrais vardais, turėtų būti rodomi pirmieji.
Žurnalistai turėtų padėti žmonėms būti ne pasyviems, o informuotiems vartotojams. Tai, pasak D. Gillmoro, galima pasiekti mokyklose ir kitose švietimo bei ugdymo institucijose mokant kritiškai mąstyti.
Žinių šaltinius reikia naudoti plačiai, bet labai atsakingai
D. Gillmoras savo sukurtame taisyklių sąraše primena, kad viešųjų ryšių atstovų kalbą žurnalistai turėtų paversti neutralia ir tikslia. Taip pat, jeigu žmogus, iš kurio imamas interviu, kalba netaisyklingai, žurnalistai turi jo pasisakymus perfrazuoti.
Profesoriaus įsitikinimu, žiniasklaidoje reikia naudotis visais įmanomais informacijos ištekliais ir to neslėpti: straipsnių tekstuose dėti nuorodas į tinklalapius, tinklaraščius, televizijų reportažus, nuotraukas ir kitus šaltinius, susijusias su straipsnyje nagrinėjama tema.
Žurnalistai, pasak taisyklių, jokiu būdu neturėtų cituoti ar perfrazuoti jokių neįvardytų ar nežinomų šaltinių. Jeigu tai yra ypatingos svarbos atvejis, verčiantis tą daryti, žurnalistas privalo argumentuoti, kodėl naudojasi neįvardytais šaltiniais ir paraginti skaitytojus, žiūrovus ar klausytojus išlaikyti kritišką tokios žinios vertinimą. Jeigu buvo pasinaudota neįvardytais ar nežinomais šaltiniais pranešant žinią ir paaiškėja, kad informacija buvo melaginga, šaltinis turi būti identifikuotas.
Žodis „privalo“, pavyzdžiui, „Prezidentas privalo padaryti šitą ar aną“, D. Gillmoro nuomone, rodo žurnalisto bejėgiškumą. Jis turėtų teikti siūlymus, paaiškindamas, kodėl jo idėja yra gera, ir kokios pasekmės laukia, jeigu siūlymai bus ignoruojami.
Kova su konkurentais auditorijai nenaudinga
Žiniasklaidos darbuotojai dažnai nekreipia dėmesio į konkurentų darbą, įskaitant ir geriausius naujus šaltinius, tokius kaip tinklaraščiai, kurie padengia specifines nišas. D. Gillmoras pataria vadovautis platesniu mąstymu, kurį skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas įvertins teigiamai: savo auditorijai nurodyti naująsias temas ir kalbėti tomis, kurias patys žurnalistai pražiopsojo, o atrado konkurentai.
Be reguliaraus konkurentų stebėjimo, žurnalistai turėtų dėti papildomų pastangų sekant ir pildant konkurentų anksčiau pradėtą nagrinėti temą, vietoj dabar įprastos taktikos – apsimetimo, kad ji neegzistuoja. Pasak D. Gillmoro, tai duotų mažiausiai dvi naudas: įtikintų visuomenę aptariamo reikalo svarba; padėtų žmonėms suprasti patikimos žurnalistikos vertę.
Žiniasklaida yra ne tam, kad ribotų žinias
Juo labiau žurnalistai tiki tam tikro reiškinio ar įvykio svarba visuomenei, tuo negailestingiau turėtų jį nagrinėti. Jeigu jie mato, kad tam tikros krypties tolesnis laikymasis kelia grėsmę, žiniasklaidos atstovai turėtų perspėti žmones „keisti kursą“. Pavyzdžiui, turėjo būti garsiai ir atkakliai perspėjama dėl nekilnojamojo turto rinkos burbulo, kuris išsipūtė per pastarąjį dešimtmetį. Tačiau reikėtų ir pasverti riziką, tai yra, neperdėti skleidžiamos žinios svarbos, nesukelti nepagrįstos isterijos ir panikos.
Žiniasklaidos archyvai, D. Gillmoro siūlymu, turėtų būti lengvai prieinami, nurodant visus su tema susijusias ankstesnes publikacijas. Jeigu apie įvykį ar asmenį žiniasklaidoje yra kalbama jau kurį laiką, turėtų būti sukurtas bendras straipsnis ar video reportažas, kuris pristatytų visą istoriją žmogui, kuris šių naujienų nesekė ir nori susipažinti iš pradžių.
Žurnalistai pagal užsakymą neturėtų pateikti kompanijos vadovybės ar politikų daugumos nuomonės bei komentarų. „Šie vyrukai niekada nepripažįsta, kas iš tiesų slypi už jų tekstų“, - sako D. Gillmoras. Jo įsitikinimu, žurnalistai tampa tokie pat nesąžiningi, kaip ir tokie užsakovai, jeigu pildo jų paliepimus. „Jeigu jie nori demonstruoti savo valią, tegu spausdina ją asmeniniuose tinklalapiuose ar tinklaraščiuose, ir mes mielai įdėsime nuorodą į juos“, - siūlo D. Gillmoras.
Žurnalistai turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad padėtų visuomenei suprasti, kas slypi už visų aptariamų žodžių ir veiksmų. Žmonės ir institucijos stengiasi paveikti visuomenę tokiais būdais, kurie paslėptų jų dalyvavimą diskusijoje. Žurnalistai turėtų atskleisti, kieno pinigai visame tame dalyvauja, tikina D. Gillmoras.
Ir, galų gale, D. Gillmoras siūlo supažindinti auditoriją su visomis žiniasklaidos atstovų padarytomis, vėliau pastebėtomis ir ištaisytomis klaidomis.
TIK FAKTAI
Kelios pastaruoju metu viso pasaulio žiniasklaidos kanalus uzurpavę proginės istorijos, kurios leidžia leisti ir perleisti senas „naujienas“:
dainininko Michaelo Jacksono mirtis ir jos priežasčių paieškos;
rugsėjo 11-osios teroro išpuolio JAV aštuntosios metinės;
JAV banko „Lehmans Brothers“ žlugimo, kaltinamo sukėlus pasaulio finansų krizę, metinės rugsėjį.
