Kodėl „U2“ populiari? Ką daryti, jeigu mane seka? Ką reiškia būti negražiai? Ką jauti ką nors nužudęs? Kur slypi rizikos kapitalo valdytojo trūkumai?
Klausimų ir atsakymų portalas „Quora“, kuris charakterizavo save kaip atsakymų į klausimus, kurių nerasi „Google“, rinkinį, išleido geriausių 2010 – 2012 metų klausimų ir atsakymų knygą.
Portalas „slon.ru“ siūlo dešimt įdomiausių klausimų ir atsakymų – nuo Betmeno likimo analizės realiame pasaulyje iki patarimų maisto ruošimo klausimais. Į klausimus atsakančių žmonių veiklos sritis nurodyta tokia, kokia pateikta knygoje. Kai kada tos formuluotės šiek tiek pretenzingos, bet, dažniausiai, už jų slepiasi žmonės, gerai išmanantys temą. Tuo lengva įsitikinti, atsidarius knygos HTML versiją ir pažiūrėjus atsakymus parengusių žmonių profilius.
Jeigu egzistuotų dešimt Dievo įsakymų, kaip ruošti maistą, kokie jie būtų?
Jonas M. Luster, nuo trimetilksantino (trimethylxanthine) (kofeino) priklausomas narkomanas
1. Gerbk tai, ką naudoji. Kiekvieną maisto kąsnelį, kiekvieną sudedamąją dalį, kiekvieną daržovę, mėsos gabalėlį, žolelių ryšulėlį ar prieskonių saują; ir tuos, kurie juos apdorojo; gyvulius, kurie turėjo mirti; sunkvežimius, furgonus, traukinius ir laivus, kurie juos gabeno. Kiekvienas saliero stiebelis ir kiaulienos nugarinė paliko šioje planetoje neišdildomą pėdsaką. Gerbk vyrą ir moterį, paruošusius tau valgį, gyvulius, kurie turėjo dėl jo numirti, atiduodamas visa, kas geriausia, galvodamas apie tai, kaip jūs galite jį pagerinti, neprarasdamas ir neišmesdamas maisto produktų.
2. Neprarask kontakto su savo maistu. Žnyplės ir kitokie įrankiai tik atitolina tave nuo jo. Kontakto praradimas – perkeltine ir tiesiogine prasme – lemia blogų patiekalų atsiradimą. Liesk savo kepsnį, savo salotas, viską. Sužinok, kaip visa tai atrodo palietus, kokia išvaizda, skonis, kvapas.
3. Kiekvieną mėnesį išbandyk ką nors naujo. Ištyrinėk užsienio kultūras ir ruošimo būdus. Tavo gyvenimas taps turtingesnis, o valgis geresnis, netgi tada, kai tu gaminsi pačius paprasčiausius valgius.
4. Prieš naudodamasis įrankiais, išmok viską daryti savo rankomis. Nusipirkti peilį, pjaustantį šiaudeliais, yra svarbu ir per visą gyvenimą gali tau sutaupyti daug valandų. Bet tik išmokęs pjaustyti, grūsti, trinti, džiovinti, kepti ir plakti savo rankomis tu išsaugosi ryšį su maistu ir pasieksi geriausių rezultatų.
5. Ruošk kitiems. Tuo viskas pasakyta.
6. Naudok šviežius ptoduktus, jeigu yra galimybė; konservuotus – jeigu būtina; ir užšaldytus – jeigu puolei į neviltį.
7. Išmėgink viską. Dažnai.
8. Palauk, kol maistas pasieks kambario temperatūrą ir tik tada mesk į keptuvę.
9. Dirbk švariai ir nepalik netvarkos.
10. Kai verdi, ragauk. Kai kepi, matuok.
Ar tiesa, kad Kinijoje galima pasisamdyti žmogų, kuris atsėdės už tave bausmės laiką kalėjime?
Ti Džao, gimė ir kurį laiką augo šioje šalyje
Trumpas atsakymas: taip, jūs galite pasisamdyti žmogų, kuris atsėdės bausmės laiką kalėjime už jus. Tai neteisėta ir plačiai nepaplitusi praktika, bet tokie atvejai pasitaiko gana dažnai tam, kad mes sugalvotume tam specialų terminą – din czui (顶罪). Bet kaip ir daugeliu kitų klausimų situacija iš tikrųjų yra sudėtingesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Dažniausiai užduodami klausimai, kurie iškyla kalbant šia tema, tokie:
1. Kas čia per teisingumas?
2. Kodėl kažkas nori iškeisti savo laisvę į pinigus?
Tai ne teisingumas, kaip mes bežiūrėtume. Tai liūdnas realybės atspindys – realybės, kurioje yra vietos korupcijai ir piktnaudžiavimui valdžia.
Kai kada atsėdėti bausmės laiką už kitą – pasiaukojimo aktas. Pavyzdžiui:
1. Tėvas sėdi už vaiką, tokiu būdu suteikdamas jam geresnio gyvenimo šansą ateityje.
2. Vaikas sėdi už tėvą , užtikrindamas jam gerą gyvenimą.
3. Šeimos narys sėdi mainais už pinigus jo šeimai.
Kai kada žmonės prisiima šeimos nario kaltę už eismo įvykį, jeigu avariją padaręs asmuo buvo neblaivus, kadangi tuo atveju bausmė, jei avarijos metu žuvo žmogus, kur kas griežtesnė. Todėl bendras laikas, kurį šeimos nariai praleis kalėjime, sumažėja.
Irake dabar saugiau, negu buvo valdant Sadamui Huseinui?
Wa'el Al Sallam, gimė ir užaugo Irake
Irakas buvo tikrai turtinga šalis praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, ir, nors jis prieš tai aštuonerius metus kariavo su Iranu, jo ekonomika nenukentėjo taip stipriai, kaip galima pamanyti, o Sadamas būtų galėjęs atstatyti didžiąją sugriautų objektų dalį per keletą mėnesių. Bet Kuveitas ėmė mažinti naftos kainas, kad pakenktų Irako ekonomikai būtent tuo metu, kai mums reikėjo pinigų labiausiai. Sadamas bandė juos įkalbėti, bet jie nesitraukė. Tada jis pareiškė mintį, kad istoriškai Kuveitas buvo Irako dalis, kurią mes turime pareikalauti grąžinti.
Nors istoriniu požiūriu tai buvo tiesa, bet negalima laikyti, kad absoliučiai teisinga yra paprasčiausiai įsibrauti į Kuveitą ir visus ten išžudyti! Tačiau Sadamas tai padarė. Rezultatas buvo tas, kad JAV užpuolė Iraką, operacijos metu nužudydamos daugybę nekaltų žmonių. Irakiečiai įnirtingai kovojo, bet negalėjo pasipriešinti amerikiečių karinei galiai. Tačiau, Sadamo laimei, JAV sustojo paskutinę minutę. Vėliau JAV pritaikė sankcijas, kurios atkirto Iraką nuo likusio pasaulio ir lėtai žudė irakiečius!
Tuo metu mano tėvas rašė daktaro disertaciją, o motina dėstytojavo. Aš turėjau jaunesnę seserį ir vyresnį brolį. Kadangi mano tėvas buvo valstybės tarnautojas, jis gaudavo pinigų mokymosi metu. Jie mokėjo jam 8 tūkstančius dinarų per mėnesį, o tai anuo metu prilygo 4 JAV doleriams. Mano motina gaudavo 3 tūkstančius dinarų per mėnesį (1,5 dolerio). Penkių žmonių šeima gyveno iš 5,5 dolerių per mėnesį, ir tai buvo įprasta daugeliui žemesniosios grandies biudžetininkų paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Tėvui prireikė ketverių metų, kad jis pagaliau galėtų apsiginti daktaro disertaciją 1998 metais.Tie ketveri metai visiškai tiksliai buvo patys blogiausi mano gyvenimo metai, aš prisižiūrėjau visokiausio mėšlo, patikėkite manimi.
Po 1998-ųjų reikalai ėmė klostytis kiek geriau. Sadamas nujautė savo galą ir todėl stengėsi šiek tiek pagerinti situaciją su atlyginimais ir aptarnavimu. Jis net pamėgino įdiegti kontroliuojamą palydovinės televizijos variantą ir mobiliuosius telefonus. Tačiau savo sumanymų jam nebepavyko įgyvendinti iki galo, kadangi 2003 metais Amerika vėl smogė. Šiuokart irakiečiai nebenorėjo taip atkakliai kovoti. Jie tiesiog sėdėjo, kol JAV armija stūmėsi į priekį.
Irakas buvo saugesnis ir žymiai turtingesnis 9-ajame dešimtmetyje, būtent JAV pavertė jį tokiu neturtingu ir siaubingu 1991 metų karo metu ir – kas dar svarbiau – vėliau įvesdamos sankcijas. Paskui amerikiečiai grįžo 2003 metais, kad išgelbėtų Irako žmones nuo to, ką jie patys pridarė – padarė irakiečius tokiais silpnais, kad jie buvo pasirengę pasiduoti bet kam, kas ateis pakeisti susiklosčiusios padėties.
Ir tai, mano drauge, buvo labiausiai veidmainiškas žingsnis šiuolaikinėje istorijoje. 2003 metų karas situacijos iš pagrindų nepakeitė. Iš esmės ji vis blogėjo. Vietoje tautos, gyvenusios saugiai, bet labai vargingai, atsirado gana turtinga tauta, bet saugumas išgaravo. Anksčiau žmonės turėjo bijoti vieno Sadamo, o dabar – šimtų kitų žmonių. Žmonės įprato gyventi saugiai, laikydami liežuvį už dantų, o dabar jie nesijaučia saugūs, net jeigu tyli. Irakiečiai žudomi už neteisingą religiją, neteisingą gimimo vietą ir neretai už neteisingą vardą. 2006 metai buvo blogesni už 1991-uosius ir 2003-uosius kartu sudėjus. Sukilėliai nugalėjo, ir prasidėjo chaosas.
Po 2007 metų reikalai pradėjo klostytis truputį geriau. Babilonas, kuriame aš gyvenu, tapo žymiai saugesnis, bet Bagdade ir kituose miestuose vis dar pavojinga. Prireiks laiko, kad jie taptų santykinai stabilūs. Tačiau kartkartėmis ir pas mus susprogdinami automobiliai, susisprogdina mirtininkai ir, tai vienur, tai kitur pagrobiami žmonės.
Mano tėvas pradėjo uždirbti apie 3 tūkstančius JAV dolerių per mėnesį, motina – ketvirtadalį šios sumos, ir mes gyvename gerai finansų požiūriu. Bet mano brolis jau patyrė vieną automobilio sprogimą, aš – kokius keturis, ir tai tik todėl, kad mes gyvename saugiame mieste. Jeigu mes gyventume Bagdade, greičiausiai aš jau nebeturėčiau kurio nors šeimos nario. Štai ir atsakymas. Aš buvau Jungtinėse Valstijose kelis mėnesius. Paskui, grįžęs į Iraką, aš padėjau steigti Niujorke „start-up“ kompaniją, ir, pagaliau, grįžau į Ameriką studijuoti aspirantūroje. Čia aš turiu daug gerų draugų ir nežinau, kokią gėdą jaučia amerikiečiai dėl to, ką jų šalis padarė su manąja. Aš nekaltinu nieko iš amerikiečių asmeniškai dėl to, ką man ir kitiems irakiečiams teko pergyventi, bet faktai lieka faktais, ir daugelis irakiečių nekenčia amerikiečių už tai, ką jie padarė.
Aš manau, kad už karus yra atsakinga šalies vadovybė, todėl man liūdna, kad niekas nemato, jog amerikiečių nereikia už viską kaltinti. Galų gale, mūsų vadovybė irgi siaubingai pasielgė su kuveitiečiais 1991 metais.
Kaip vaikinai žiūri į merginas, per daug nesistengiančias pasirūpinti savo išvaizda (drabužiais, makiažu ir t.t)?
Leksas Kukas (Lex Cook)
Kai man buvo penkeri metai, aš mėgau tuno salotas. Man jas ruošdavo mama, aš nesidomėjau, kaip ir iš ko, o tiesiog mėgaudavausi valgiu, o kada mama manęs paklausdavo, ko aš noriu, tai aš atsakydavau, kad noriu tuno. Kartą man pasamdė auklę. Atėjo pietų metas, ir mergina paklausė, ko aš noriu. Aš, kaip visada, atsakiau: „Tuno“. Ji paklausė, ko aš norėčiau prie tuno. Aš atsakiau: „Nieko“. Nuo šio momento reikalai ėmė klostytis prastai.
– Svogūno ar dar ko nors pridėti? – paklausė mergina.
– Ne, tik tuno.
– Tiesiog tuno su majonezu?
– Ne, tiesiog tuno lėkštėje.
Štai čia ji iš tikrųjų nustebo:
– Tu nori tuno tiesiog iš dėžutės... kaip katė?
Aš niekada neturėjau katės. Ir aš nežinojau, kad tunas parduodamas dėžutėse. Aš paprasčiausiai norėjau valgyti:
– E-e-e ... taip.
Ji išvertė tuną iš dėžutės į lėkštę ir ėmė smalsiai spoksoti į mane sumišusi. Aš pažiūrėjau į valgį. Jis atrodė šlykščiai. Tuo metu, kai aš bandžiau suprasti, ką čia tokio siaubingo mergina padarė su mano mėgstamu patiekalu, įėjo mama ir pamatė, kad auklė maitina jos sūnų taip, lyg jis būtų katinas. Tai buvo katastrofa. Mama jos daugiau nebekvietė. Tik prabėgus daugeliui metų mes su mama išsiaiškinome šią istoriją, kai man atsitiktinai teko padėti jai ruošti tuno salotas.
Tai štai, atsiminkite, kad vaikinai, kurie sako, kad myli merginas, nepersistengiančias, rūpinantis savo išore, primena penkiamečius vaikus, kurie prašo „tiesiog tuno“. Linksėkite tiems vaikinams ir šypsokitės, bet ir toliau dėvėkite sukneles, kurios jums tinka, naudokite makiažą (jeigu jis jums tinka), ir t.t., ir labai labai labai prašau, niekada nepatiekite katino maisto penkiamečiui vaikui, ką jis besakytų! Jūs prarasite auklės vietą. Aš garantuoju.
Mano vaikai (11 и 8 metų) pradėjo žaisti šachmatais. Ar pasiduoti jiems, kad įkvėpčiau pergalėms?
Jimmy Wales, Vikipedijos įkūrėjas ir vienas iš „Wikia“ projekto kūrėjų
Štai kaip elgiuosi aš. Prieš žaidimą aš klausiu dukters, ar ji nori žaisti „su pamokymais“, ar įprastai. „Su pamokymais“ reiškia, kad po kiekvieno jos ėjimo aš padedu jį analizuoti, siūlau pataisas ir nurodau klaidas. Bet kartais jai taip pat patinka žaisti įprastai.
Manau, nereikia vaikui pasiduoti, kad padidintume jo pasitikėjimą savimi – tai nėra tikras pasitikėjimas. Bet aš taip pat nepritariu griežtai taisyklei: „Niekuomet neleisk jiems laimėti, kol jie patys nelaimės“. Aš matau, kad mano hibridinis metodas leidžia ją išmokyti žaisti greičiau.
