Afganistanas, ir dėl savo gamtinių sąlygų, ir dėl nuolatinių okupacijų ar vidaus rietenų, niekuomet neturėjo galimybių vystytis kaip valstybė. Išskyrus pusšimtį metų praėjusiame šimtmetyje, kuomet vienam karaliui pavyko pamažu modernizuojant šalį pasiekti dabar atrodančių neįtikėtinų rezultatų, didžiąją savo laisvo gyvenimo dalį ten vyksta nuožmūs karai už idėjas ir valdžią.
Afganistanas – specifinė šalis su labai konservatyvia visuomene, kur svarbų vaidmenį atlieka religija, tradicijos ir klanų ryšiai
Daugelį amžių Afganistanas buvo kryžkele tarp Indijos, Vidurio Azijos ir Irano. Ši kalnuota šalis istoriškai priklausė trims skirtingoms imperijoms, su trumpais nepriklausomybės laikotarpiais. Tik 1919-ais Afganistanas paskelbė visišką nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos ir galutinai įtvirtino savo suverenumą.
Prie lėtesnio Afganistano vystymosi prisidėjo gana sudėtingos gamtos sąlygos – didelių upių trūkumas, aršus kontinentinis klimatas su atšiauriomis žiemomis. Čia niekada nebuvo didelių industrinių miestų, pramonės, mokslo ir išvystytos prekybos centrų. Skirtingos gentys ir klanai istoriškai gyveno priešpriešoje, nuolat kariaudami su kaimynais ir nepasitikėdami bet kokia centrine valdžia. Visuomenėje vyrauja patriarchatas, milžinišką reikšmę turi islamo religija ir ikiislaminės tradicijos, rašoma „tjournal“.
Susipriešinimą Afganistane stiprino ir etninis faktorius. Vyraujanti puštunų tauta sudarė tik vos pusę bendro šalies gyventojų skaičiaus. Po jų sekė tadžikai – jų buvo apie ketvirtadalį šalies gyventojų, tačiau istoriškai būtent tadžikai vyravo tarp miestų ir išsilavinusių žmonių bendruomenėse. Likusį ketvirtadalį sudarė įvairios tautos: uzbekai, chazarai, turkmėnai, beludžiai ir kiti.
Valstybės centralizuotos valdžios galios trūkumą simbolizuoja ir dažna jos simbolių kaita. Nuo 1880-ųjų afganų valdžios jau 23 kartus keitė tautinę vėliavą, o dabar nusimato dar vienas pokytis, jau atėjus į valdžią talibams.
Svarbus ir religinis faktorius – apie 80 proc. gyventojų išpažįsta sunitų islamą, o likusi mažuma – šiizmo pasekėjai. Istoriškai musulmonus šiitus Afganistane laikė nepatikimais, kaimyninio Irano „penktąja kolona“.
Konfliktų pradžia ir nevykęs „penkmečio plano“ bandymas
Konfliktas Afganistane prasidėjo 7-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, kuomet revoliucinė valdžia pabandė šalyje sukurti socializmą.
1933-iaisiais valdžią perėmęs šalies karalius Mohammadas Zahiras Šachas suvokė šalies atsilikimo mastus ir būtinybę ją modernizuoti. Tačiau tuo pat metu jis suprato, kad šioje tradicionalizmo santvarkoje radikalios reformos tik supriešins genčių vadus ir sukels pilietinį karą. Todėl karalius pamažu, viena po kitos, diegė novacijas į afganų gyvenimą.
Valdant šiam monarchui šalyje pirmą sykį atsirado parlamentas, nepriklausoma žiniasklaida, pramonė ir universitetai. M. Z. Šacho dėka afganų moterys pradėjo dalyvauti rinkimuose, joms leista įgyti išsilavinimą ir dėvėti vakarietiškus drabužius. Didžiausias šalyje miestas, sostinė Kabulas išaugo kelis sykius. Jame atsirado naujų pastatų ir platūs automobilių keliai.
Tačiau 40 metų valdžiusio karaliaus naujovės atvėrė kitą problemą – dalis išsilavinusių afganų liko nepatenkinti lėtai vykstančiomis reformomis. 1973-iaisiais jo paties giminaitis Muhamedas Daudas, karaliui išvykus vizitui į užsienį, surengė antivalstybinį perversmą. M. Daudas karalystę paskelbė respublika, o save – jos prezidentu. Dar po penkerių metų, 1978 m. balandžio 27-ąją, Kabule įvykdytas dar vienas perversmas. Šįkart valdžią užgrobė komunistinių pažiūrų Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP).
Tiek 1973-ųjų, tiek ir 1978-ųjų perversmuose SSRS tiesiogiai nedalyvavo, man abu vadovai buvo laikomi lojaliais Maskvai politikais ir Kremlių tuometiniai santykiai tarp valstybių tenkino.
Naujasis šalies vadovas, ALDP lyderis Nuras Muhammadas Tarakis netrukus ėmėsi to, ko taip bijojo karalius Zakiras – iš pagrindų keisti Afganistano santvarką. N. Tarakis nuoširdžiai tikėjo, kad jam valdant Afganistanas vos per kelerius metus ženkliai pagerins savo išsivystymo lygį.
„Tai kas padaryta Sovietų Sąjungoje per 60 metų, Afganistane bus įgyvendinta per penkerius metus“, – tvirtino tuomet jis. Klausiamas, kokia naujosios valdžios pozicija į islamą, prezidentas atsakė: „Atvažiuokite pas mus po metų – ir jūs pamatysite, kad mūsų mečėtės stovi tuščios“.
N. Tarakis iškart išleido kelis dekretus, kuriais inicijavo žemių dalijimą, nurašė visas skolas neturtingiesiems, paskelbė kovą religijai ir papročiams, sulygino vyru bei moterų teises, įpareigojo visus nedelsiant mokytis pasaulietinėse mokyklose. Patriarchalinė Afganistano visuomenės dauguma tokią politiką priėmė kaip karo paskelbimą. Vėlesnis SSRS įsitraukimas į Afganistano konfliktą problemas tik pagilino ir šalį apėmė pilietinis karas, o liaudyje suvešėjo fundamentalistinės idėjos.
1979-ųjų kovą prieš revoliucinę valdžią sukilo trečiojo pagal dydį šalies miesto Gerato gyventojai. Netrukus sukilimas išplito į visą šalį. Vietos dvasininkija tiesiogiai laimino liaudį sukilus ginkluotai kovai prieš bedievę valdžią.
ALDP, kurią iš esmės sudarė mažuma miestuose, narių veiksmai tik sustiprino susipriešinimą šalies viduje. Kovodami su religiniais lyderiais valdžios atstovai vykdė žiaurias represijas. Dalį islamo atstovų tiesiog viešai sušaudydavo. Tokio pobūdžio praktika leido susiformuoti šachidų (kankinių) kultui ir pakirto liaudies pasitikėjimą valdžia.
SSRS įsikišimas
1979-ųjų vasarą sukilėliai jau visiškai kontroliavo kelias Afganistano provincijas, o valdžiai lojalūs kariuomenės daliniai be šūvio pereidavo į prieš pusę. N. Tarakio autoritetas smuko ir pačioje valdančiojoje partijoje. 1979-ųjų rugsėjį šalies vadovą atstatydino jo paties vyriausybės premjeras Hafizullahas Aminas. Praėjus savaitei jis įsakė nužudyti savo pirmtaką.
SSRS valdžia bandė ne išspręsti krizę kaimyninėje respublikoje, tačiau ir pakreipti situaciją sau naudinga linkme. Visa tai, kaip rodo istorija, baigėsi totalia tragedija. 1979 m. sovietų GRU spec. padalinys suorganizavo ketvirtąjį per pastaruosius 6 metus perversmą šalyje.
Tūkstančiai karių užpuolė Kabulo kalnynuose įsikūrusius prezidento rūmus, kuriuos saugojo Afganistano kariuomenė. Pats H. Aminas buvo sušaudytas kartu su artimaisiais, jo 11-metis sūnus žuvo dar puolimo metu nuo skeveldros. Buvęs prezidentas sovietų KGB buvo įvardintas kaip galintis pradėti bendradarbiavimą su JAV, nors tam jokių realių įrodymų taip ir nebuvo aptikta.
Viso išpuolio metu žuvo apie 300 afganų, keli tūkstančiai pateko į nelaisvę. Sovietų Sąjungos kariuomenė užėmė ir kitus valdžios objektus. Dar iki valdžios nuvertimo dienos buvo nuspręsta įvesti savo padalinius, ko prašė ir vietos Liaudies demokratų partija. Tiesa, buvo tikimasi, kad ši karinė operacija truks neilgai, panašiai, kaip Čekoslovakijoje 1968-aisiais.
Sovietų kariuomenės dislokavimas Afganistane suteikė pilietiniam karui naujų spalvų. 1979-ųjų pabaigos įvykiai galutinai įtikino tūkstančius vietos gyventojų, kad vyksta ne šiaip antivalstybinis perversmas, o prasidėjo šventasis karas, džihadas, prieš bedievius. Dažnai neraštingiems afganistaniečiams islamas tapo pasipriešinimo Kabulo valdžiai ir sovietų kariams simboliu.
Dešimtmetį trukęs karas nubraukė visus karaliaus Zahiro ir prezidento M. Daudo pasiekimus šalies gyvenime. Karo veiksmuose žuvo iki 2 mln. afganistaniečių: tiek palaikiusių valdžią, tiek įvairių opozicinių grupuočių smogikų, tiek ir civilių gyventojų. Dar 5 mln. jų bėgo iš šalies, daugiausiai į kaimyninį Pakistaną. Žmonės ne tik neteko namų, jie neteko ir daugelį šimtmečių šalies regionuose tvyrojusios ramybės, šalis paskendo griuvėsiuose. Tokiomis sąlygomis gyventojai tiesiog laukė, kad ateitų jėga, kuri atkurtų valstybėje taiką religijos ir „tikrųjų vertybių“ pagrindu.
Sovietams pasitraukus vieninga valstybė Afganistanas faktiškai išnyko, valdžią dalijosi smogikų gaujos, o šalis paskendo skurde ir ilgamečio karo griuvėsiuose.
Susiskaldymas, modžahedų tarpusavio rietenos ir Talibano užgimimas
1989-aisiais Sovietų Sąjungos kariai paliko Afganistaną. Paskutinio ALDP lyderio Mohammado Najibullah režimas išsilaikė dar tris metus. 1992-ųjų balandžio 16-ąją modžahedų būriai užėmė paskutinę socialistų valdžios tvirtovę – sostinę Kabulą.
Modžahedai yra „kovotojai už tikėjimą“, afganų smogikai, kovoję iš pradžių prieš ALDP režimą ir sovietų karius, o vėliau ir prieš Talibaną.
Vietoje Afganistano respublikos atsirado Afganistano islamo valstybė. Pasitraukus prosovietinei valdžiai buvo tikėtasi, kad šalis grįš į savo ankstesnes vėžes, tačiau taip nenutiko. Modžahedų grupuotės susiskaldė tarpusavyje ir šalis faktiškai subyrėjo į karo lauko vadų valdomas kunigaikštystes.
Didžiuosiuose miestuose kas kelis kilometrus stovėjo patikros postais, rinkę duoklę savo vadams. Prekyba faktiškai sustojo. Ūkininkai vietoje grūdų augino kanapes ir opijų – narkotikų eksportui skirtą medžiagą. Sostinė Kabulas paskendo griuvėsiuose, dar dėl to, kad jos niekaip tarpusavyje nepasidalijo dvi didžiosios modžahedų grupuotės: puštunų „Afganistano islamo partija“ ir tadžiko vadovaujama „Afganistano islamo visuomenė“.
Eiliniai kovotojai nusivylė išsivadavimo karo rezultatais. Jie matė, kad jų vadai, prisidengdami šventojo karo lozungais, susikrovė milijoninius turtus iš kontrabandos, prekybos narkotikais ir reketo. Kilus nepasitenkinimo bangai senaisiais modžahedais ir iškilo naujoji grupuotė – Talibanas, arba „ieškantys žinių“; taip musulmonų pasaulyje tradiciškai vadino religinių mokyklų absolventus.
Talibano lyderiai
Pakistano įtaka
Talibaną 1994-ųjų rugsėjį įkūrė kovos su ALDP ir SSRS veterenas, mula Muhammedas Omaras. Grupuotės smogikų pagrindą sudarė jaunimas iš afganų pabėgėlių į Pakistaną šeimų. Kaimyninės šalies valdžia sukūrė pabėgėliams medreses (religinės mokyklos, red. past.) tinklą, kurių auklėtiniai nemokamai gaudavo stogą virš galvos ir maisto. Iniciatyvą, bendradarbiaujant JAV žvalgybai, finansavo Persų įlankos valstybių islamiškieji fondai.
Talibanas tapo deobandizmo pasekėjais. Tai XIX a. kilęs radikalaus islamo indų musulmonų judėjimas, savo principais panašus į saudiečių vahabitų mokymus. Deobandistai siekė atkurti vieningą islamiškąjį kalifatą, atitinkamai laikantis viduramžius siekiančių gyvenimo taisyklių.
Pakistano medresėse pabėgėliams dėstė dvasininkai-fundamentalistai, jaunuolius mokę, kad jų pareiga – kovoti už tikrą islamiškąją bendruomenę, išvalytą nuo eretikų ir kitatikių įtakos. 1980-1990 metais Pakistano spec. tarnybos naudojosi tokių mokyklų absolventais saviems tikslams. Islamabadas norėjo į valdžią Afganistane atvesti naują jėgą, kuri įvestų ten tvarką ir padėtų išspręsti seną ginčą su Pakistanu dėl ginčytinų sienų tarp abiejų valstybių. Grupuotę tiesiogiai koordinavo vienas iš nacionalinės žvalgybos vadų, sultonas Amiras Tararas.
Žaibiškas Talibano karas
1994-ųjų rudenį Talibanas pradėjo aktyvius veiksmus Afganistano teritorijoje. Gerai ginkluoti ir apmokyti, iš tų vietovių kilę smogikai per kelias savaites užėmė šalies pietvakarių teritoriją ir antrąjį pagal dydį miestą Kandagarą, faktiškai tapusį talibų sostine.
Talibų lyderiai tuomet ne sykį pabrėžė, kad jų judėjimas – ne etninis puštunų, o islamiškas, ir jie sveikino atvykstančius pas save bet kokios tautybės ar rasės „tikrus musulmonus“. Tačiau praktikoje tadžikai, charaziečiai ir kitos etninės mažumos naujųjų šalies valdovų buvo vertinamos kaip antrarūšės.
Kitos radikalios modžahedų grupuotės staigiai prisišliejo prie talibų. Ne tokios radikalios gentys ar grupuotės, lojalios centrinei valdžiai, beviltiškai bandė priešintis naujajai jėgai. 1995-ųjų pavasarį Talibanas užgrobė vakarines afganų provincijas ir kontroliavo jau visą pietinę šalies pusę.
1996-ųjų vasarą iki tol dėl valdžios aršiai konkuravę Afganistano islamo valstybės prezidentas Burhanuddinas Rabannis ir premjeras Gulbuddinas Hekmatyaras, susitarė bendradarbiauti prieš bendrą priešą. Tačiau tai talibų jau nesustabdė. 1996-ųjų rugsėjį mulos Mohammedo Omaro kariauna užėmė sostinę Kabulą. Sulaikytus politinius priešininkus, įskaitant ir jau atsistatydinusį, paskutinį prosovietinį prezidentą M. Najibullahą smogikai viešai pakorė ant statybinių kranų strėlių.
Talibai nesustojo ir po kelių sėkmingų puolimų užėmė iš viso apie 90 proc. Afganistano teritorijos. Išlikę modžahedų būriai susibūrė į Jungtinį islamiškąjį Afganistano gelbėjimo frontą (Vakaruose vadintą Šiaurės aljansu). Jiems dar pavyko penketą metų išlaikyti šiaurės vakarų provinciją Badahšaną savo kontrolėje, tačiau faktiškai 1992-1996 m. karas baigėsi triuškinančia talibų ir jų sąjungininkų pergale.
