Darbo santykių reguliavimas grindžiamas nelygia darbdavio ir darbuotojo galia derybose. Todėl valstybė riboja laisvą susitarimą ir perskirsto jėgų balansą darbuotojo naudai. Tam, kad galias išlygintų. Paradoksalu, tačiau šiandieninės bedarbystės situacijoje darbuotojui tariamai palankus Darbo kodeksas įtvirtina tikrąją ir sunkią bedarbio priklausomybės nuo darbdavio formą.
Šiandieninis bedarbis yra visiškai priklausomas nuo darbdavio, nes tik darbdavys priima sprendimą kurti darbo vietą, ar ne.
Galiojanti darbo teisė nepripažįsta, jog darbuotojas gali palankiai susiderėti dėl darbo sąlygų, todėl galiojanti darbo sutarties forma leidžia susitarti faktiškai tik dėl darbo funkcijų ir aukštesnio už minimalų mėnesinio atlyginimo. Darbo kodeksas nesuteikia darbuotojui galimybės padėti ant derybų stalo nieko kito, tik savo atlyginimo dydį.
Šešėlinėje darbo rinkoje (be Darbo kodekso) bedarbis turi ką pasiūlyti greta savo rankų ir galvos. Jis gali pasiūlyti mažą savo darbo kainą, savo kainą „vokelyje“, jis gali pasiūlyti netaikyti įspėjimo apie atleidimą termino, jis gali pasiūlyti atsisakyti išeitinės pašalpos, jis gali pasiūlyti jam mokėti algą, tik tuo atveju, jeigu veiklos rezultatas bus sėkmingas, jis gali pasiūlyti pats sukaupti kasmetėms atostogoms reikalingas lėšas, o ne kaupti jas pas darbdavį.
Galbūt jei būtų legalūs šie susitarimai padėtų daliai žmonių gauti darbą, o darbdavius motyvuotų kabintis į galimybes, dar atidžiau stebėti besikalančius vartotojų paklausos daigus vietos ar užsienio rinkose.
Legaliam darbdaviui ant pečių yra sukabintos visos pareigos: jis atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą, jis turi apmokėti darbuotojams už kasmetes atostogas, jis privalo turėti lėšų mokėti atlyginimui, kai jau darbuotojas perspėjamas apie atleidimą, jis atsakingas užtikrinti pajamas jau atleisto darbuotojo laikotarpiui nuo 2 iki 6 mėnesių. Visos šios darbdavio pareigos turėtų nešti naudą darbuotojui.
Tačiau realybėje darbuotojas už viską susimoka pats, tačiau neakivaizdžiai, ir ne iš karto. Tarkim „nemokamų“ atostogų lėšos. Negi darbdavys jas ima iš savo kišenės? Ne, jis tiesiog turi įstatymo numatytą pareigą jas sukaupti, tam, kad sumokėtų darbuotojui prieš jam išeinant atostogų. Darbdavys kiekvieną iš vienuolikos darbo mėnesių per metus atideda vieną dvyliktąją darbo užmokesčio, kad prieš atostogas visas dalis sudėjęs darbuotojui sumokėtų atostoginį atlyginimą. Taigi užuot darbuotojui išmokėjus kas mėnesį didesnį atlyginimą, įstatymo leidėjas nepasitiki darbuotojo sugebėjimu sukaupti lėšų atostogoms ir prašo darbdavio pataupyti. Gerbiamo įstatymo leidėjo nuomone, darbuotojai yra tarsi vaikai, kurie tučtuojau išleidžia viską ką gauna. Ekonomiškai darbuotojai pralošia ir gauna mažiau, nes taupydami patys galėtų už taupomus pinigus bent jau gauti palūkanas. Vidutiniam atlyginimui tai sudarytų apie 50 papildomų litų per metus. Dabar šią naudą neprašydamas gauna darbdavys.
Ekonomine prasme, įspėjimo terminas ir išeitinė pašalpa sukuria tokias pačias demotyvacijas darbo vietų kūrimui kaip ir minimalios algos dydis – kuo sąnaudos didesnės, tuo vangiau vyks darbuotojų judėjimas iš vienos vietos į kitą ir į naujas darbo vietas. Todėl ir būtina keisti darbo kodekse numatytą atleidimo tvarką, tam, kad jis nekainuotų būsimų atidėjimų nei darbdaviui, nei darbuotojui. Leidimas sudaryti terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbams prisidėtų prie lengvesnių galimybių įsidarbinti.
Šiandien Vyriausybė bedarbiui siūlo imtis individualios verslininko veiklos pačiam ir mažina verslo liudijimo kainą. Sudaro sąlygas pigiau pradėti verslą ir imtis pajamas nešančios veiklos. Individuali veikla savo esme yra gerokai sudėtingesnė ir rizikingesnė už darbo santykius – imantis individualaus verslo reikia priimti sprendimus, rasti ar sutaupyti kapitalo, būti pasirengus tų pajamų netekti jeigu priimami blogi sprendimai dėl vartotojų poreikių. Darbo vieta atrodo, kaip ramybės oazė. Tačiau slenkstis imtis individualios veiklos mažinamas, o pagalbos darbo vietoms kurtis nesiimama.
Vyriausybė supranta šią matematiką ir siūlo sumažinti „Sodros“ įmokos jauniems žmonėms. Tai šiek tiek prisideda prie bendros įdarbinimo kainos sumažinimo. Atleidimo iš darbo supaprastinimas nepakenktų darbuotojams, nors taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpis ir dviejų mėnesių išeitinė išmoka – tai privalomas krepšelis, kurį darbuotojas pats privalo susikaupti pas darbdavį nori jis to, ar nenori. Valdžia priverčia darbuotoją nusipirkti saugumo priemones, kurios padaro pačią darbo vietą nebeįperkama. Elementarus ekonomikos dėsnis sako, jog privalomų kokybės reikalavimų didinimas veda prie kainos augimo ir prie deficito, kai nebėra įperkančių už išaugusią kainą. Įpareigokite malkas pakuoti į paauksuotą popierių ir pamatysite, jog žmonės, norintys nusipirkti paprasčiausių malkų, ims laužyti ir deginti tvoras. Tai galioja ir darbo vietoms. Profesinės sąjungos aklai gindamos jau turinčius darbo vietas kiša koją bent kiek greitesniam darbo vietų kūrimui.
Radikalūs pasikeitimai darbo kodekse turi atsirasti ne dėl geresnių užsienio reitingų, o dėl noro padėti bedarbiams lengviau rasti darbo.
Giedrius Kadziauskas, LLRI viceprezidentas
