Londono socialinio darbuotojo Šono Beilio (Shaun Bailey) požiūris gali nustebinti. Jis pats – juodaodis, išaugintas motinos be tėvo, ir šį savo straipsnį paskelbė Didžiosios Britanijos dešiniųjų laikraštyje “Daily Telegraph”.
Manau, jis žino, ką kalba. Esu įsitikinęs, kad jo mintys aktualios ir Lietuvos žmonėms. Kai kuriais atžvilgiais Vilniui (ir Klaipėdai, ir Kaunui, ir Panevėžiui…) ne taip jau toli nuo Londono. Deja.
Shaun Bailey: Kodėl mūsų gatvėse tiek daug smurto
Gimiau ir užaugau Londone, netoli tos vietos, kur prieš mėnesį buvo žiauriai nužudytas teisininkas Thomas Rhys Pryce’as. Šiandien čia dirbu, padėdamas žmonėms, kurių gyvenimas suniokotas taip, kad daugelis skaitytojų net negali įsivaizduoti.
Nemažai buvo kalbama, kaip surasti tuos žmogžudžius ir, jei jie bus suimti, kaip juos nubausti. Tačiau svarbiausias klausimas, į kurį turi būti atsakyta – kodėl šie žmonės apvogė p. Rhys Price’ą ir po to šaltakraujiškai nužudė. Kodėl daugeliui jaunų žmonių šitaip žiauriai ką nors užpulti šiandien yra tapę garbės reikalu? Kokia emocinė šių jaunų žmonių būklė?
Moralinė atsakomybė dėl šio nusikaltimo tenka žmonėms, kurie tai padarė. Niekas nevertė jų šito padaryti. Tačiau mes taip pat turėtume pažvelgti į mūsų visuomenės nesėkmes. Nes kasdien matau, kaip jaunoji karta gyvena kultūroje, kuri atvirai šlovina smurtą. Jie – ir daugelis kitų jaunesnio amžiaus žmonių – užaugo pasaulyje, kuriame maža likę cenzūros, kur niekas – nei mokytojai, nei tėvai, nei draugiškai nusiteikę bendruomenės nariai – jų nemoko, kas yra gerai, ir kas – blogai.
Užeikite į bet kokį spaudos kioską ir perverskite žurnalus, kurie skirti jaunimui. Apstulbsite, kiek juose smurto ir sekso. Šiandien reperis ir buvęs narkotikų platintojas “50 Cent”, į kurį buvo šauta 9 kartus, sportinių batelių reklamoje giriasi savo “kietumu”.
Blogas auklėjimas ir sunki aplinka vaidina didelį vaidmenį šioje visuomeninėje nesėkmėje. Taigi statistika, kad vieniškų tėvų skaičius nuo 1997 m. išaugo 250 000, turėtų rūpėti mums visiems. Žinoma, esu sutikęs daug vienišų motinų, nuostabiai auginančių savo vaikus. Kai kurios jų – vyresnio amžiaus, emociškai subrendusios, santykinai pasiturinčios, galbūt turinčios nemažą jas remiančių draugų, kolegų ir giminaičių ratą. Kai kurias jų remia jas palikę vyrai. Tačiau ne visos tokios.
Matau daugybę vienišų motinų, kovojančių su vienatve, neviltimi, psichinės sveikatos problemomis, kurios veikia vienatvėje auginamus vaikus.
Matau vaikus – galbūt jų nėra dauguma, tačiau jų per daug, kad būtų galima į tai nekreipti dėmesio – kurie emociškai nusivylę, linkę į nusikaltimus ir kurių elgesys stipriai veikia kitus vaikus. Matau, kaip pavojingai auga chuliganų skaičius, kaip daugėja vaikų, kurie, būdami 12-13 metų, jau prisijungia prie gaujų.
Daugelis iš mano pažįstamos jaunuomenės priklauso pirmajai vienišų motinų išaugintai vaikų kartai. Daugelis iš pirmųjų vienišų motinų užaugo manojoje Londono dalyje, kurioje buvo tikinama, kad priimtina, netgi pageidautina turėti savo vaikų.Ši prielaida klaidinga, nes dabar mes jau žinome, kad vaikas, augęs be tėvo, dažnai užauga socialiai nevisavertis. Vaikai, gimę susituokusiems tėvams, paprastai yra sveikesni – tiek fiziniu, tiek psichiniu požiūriu, patiria mažiau nesėkmių. Nesantuokinių vaikų mirtingumas yra didesnis.
Tačiau atrodo, kad visuomenė skatina vieniškus tėvus. Pavyzdžiui, bet kokia mergina, gyvenanti miesto centre, gali patirti, kaip veikia ši sistema. Merginos nesisaugo, kad netaptų motinomis, atskirais atvejais netgi tyčia pastoja – nes žino, kad tokiu atveju gaus gyvenamąjį plotą. Apie tai jos man pasakoja atvirai. Jos pasakoja, kad nėštumas – tai galimybė. Tik vėliau jos suvokia, kokia yra tikrovė, tačiau jau būna per vėlu.
Tas pat ir su pašalpomis. Šie žmonės nėra kvaili. Jei valstybė siūlo jiems pinigų, kad jei ką nors darytų – jie tą ir darys. Paprasta kaip du kart du. Girdėjau juos apie tai kalbant, svarstant, kiek jie už tai gali gauti. Matau, kaip keičiasi jų elgesys. Kam reikalingas tėvas, jei dėl to iš valstybės gausi mažiau?
Todėl pasiekta riba, kai dauguma žmonių, kurie nėra vieniši tėvai, tokiais dedasi, nes tai finansiniu požiūriu apsimoka. Jei kas mano, kad žmonės apie tai nesišneka – klysta. Gyvenamuosiuose kvartaluose jie greitai supranta, kas labiau apsimoka. Tai pavyzdys, kaip jie tampa vyriausybės politikos įkaitais. Nes vyriausybė neskatina auginti vaikų tradicinėse šeimose.
Tradicinė šeima turi tapti norma. Galbūt ji jau tokia nebėra, tačiau tai idealas, kurio būtina siekti. Tačiau jei šalinsiesi savo vaiko tėvo, norėdama išsilaikyti finansiniu požiūriu – jau problema. Pasikalbėjus su jaunais žmonėmis, akivaizdu, kad dauguma jų už santuoką. Tik vienas kitas sako nenorį tuoktis – ypač jaunos moterys.
Jei vyriausybė nori remti šeimą, ji privalo auklėti jaunimą, mokyti, ką reiškia būti vienišu tėvu. Už šeimos ribų esančios institucijos – mokyklos, vyriausybė, bendruomeninės institucijos – taip pat turėtų vaidinti svarbų vaidmenį skatindamos atsakingą tėvystę. Mokesčių ir pašalpų sistema turėtų padėti šeimai. Jei vyriausybė atvirai remtų šeimą, vienišų motinų teisės nebūtų pažeistos. Tai tik taptų norma.
Bijau, kad viskas dar pablogės, nes matau augančią naująją kartą. Daugėjant jaunų vienišų motinų, matau, kaip akivaizdžiai didėja vaikų problemų, su kuriomis jos susiduria. Visuomenės ryšiai kasdien silpnėja, susvetimėjimas didėja. Todėl nuogąstauja, kad P. Rhyso Price’o nužudymas netrukus nebebus suvokiamas kaip tragiškas atsitiktinumas.
Shaun Bailey – jaunimo darbuotojas Londone, yra parašęs knygą “Niekieno žemė: Kaip žlugdomas Britanijos miestų jaunimas („No Man's Land: How Britain's Inner City Young Are Being Failed”), kurią išleido “Centre for Policy Studies”.
