Turimi žmogaus smegenų kognityviniai ištekliai riboja aprėpiamų veikų spektrą. Jei nemenką dalį užima rūpestis pinigais, visam kitam jų lieka daug mažiau. Straipsnyje aptariami naujausi šios bihevioristinės ekonomikos srities tyrimai
Žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai. Tikriausiai tai jau esate patyrę ir anksčiau (nors gal ir ne tokiomis aplinkybėmis): kai susikaupę stengiatės išspręsti kokią nors problemą, tarkime, taisote sugedusį kompiuterį, labiau tikėtina, kad neskirsite pakankamai dėmesio kitoms užduotims, tarkime, prisiminimui apie šuns pavedžiojimą ar vaiko pasiėmimą iš mokyklos. Būtent todėl telefonu už vairo kalbantys žmonės prasčiau vairuoja. Būtent todėl skrydžių kontrolieriai, susitelkę į susidūrimų ore išvengimą, tikriausiai skirs mažiau dėmesio kitiems lėktuvams danguje.
Turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. Tai ribotas išteklius.
Šis supratimas apie smegenų ribotumą gali fundamentaliai pakeisti mūsų galvojimą apie skurdą. Tyrėjai, paskelbę naujus atradimus žurnale Science, padarė išvadą, kad skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems lieka mažai pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos iš neturto pakelti – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar net prisiminimui laiku apmokėti sąskaitas.
Eksperimentuose, atliktuose Prinstono, Harvardo ir Varviko universitetų tyrėjų, mažas pajamas gaunantys žmonės, paprašyti galvoti apie finansines problemas, prastai pasirodė kognityviniuose testuose dėl protinės naštos, atitinkančios visos nakties nemiegojimą. Kitaip tariant, neturtas sukėlė protinę naštą, atitinkančią 13 IQ taškų praradimą ar palyginamą su kognityviniais skirtumais tarp chroniškų alkoholikų ir normalių suaugusiųjų.
Atradimas griauna teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą – ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų. Šis tyrimas rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Buvimas neturtingu reiškia, kaip rašo tyrimo autoriai, „tvarkymąsi ne tik su pinigų trūkumu, bet ir konkurenciniu kognityvinių išteklių trūkumu.“
Tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms, taip pat sunku būti ir gerais tėvais. Šios dvi problemos nėra nesusijusios.
„Tai tas pats apribojimas“ – sako Eldaras Shafiras iš Prinstono universiteto, vienas iš tyrimo autorių kartu su Anandi Mani, Sendhilu Mullainathanas ir Jiaying Zhao. Neturtingi žmonės gyvena nuolatinėje trūkumo būsenoje (šiuo atveju, protinio pralaidumo trūkumo), sekinančioje aplinkoje, kurią Shafiras ir Mullainathanas apibūdina knygoje „Scarcity: Why having too little means so much“.
Tai, ką Shafiras ir jo kolegos nustatė, nėra įprastas stresas. Skurdas veikia žmones kitaip, kas varžo juos netgi tada, kai biologinių streso ženklų (pavyzdžiui, padažnėjusio širdies plakimo ir padidėjusio kraujospūdžio) nėra. Nedidelis stresas mus gali netgi paveikti teigiamai. Streso kreivė yra klasikinė: šiek tiek gali padėti, tačiau viršijus tam tikrą lygį, ima kenkti.
Kognityvinių gebėjimo ribojimo vaizdas atrodo kitaip. Norėdami jį ištirti, tyrėjai atliko du eksperimentus. Pirmajame maždaug 400 atsitiktinai parinktų žmonių Niudžesio prekybos centre buvo paklausti, kaip reaguotų į situaciją, kad jų automobiliui reikia 150 arba 1500 dolerių vertės remonto. Ar jie sumokėtų už darbą visą kainą, pasiskolintų pinigų remontui ar jį atidėtų? Kaip jie apsispręstų? Respondentų metinės įplaukos buvo nuo 20 000 iki 70 000 dolerių.
Prieš atsakant apklausiamiesiems buvo pateikiami įprastiniai testai (pavyzdžiui, atpažinti formų ir skaičių sekas), matuojantys kognityvines funkcijas ir intelektą. Paprastesnio scenarijaus atveju, kai hipotetinis remontas kainuoja tik 150 dolerių, tiek „neturtingi“, tiek „turtingi“ subjektai testus atliko vienodai gerai. Bet 1500 dolerių scenarijaus atveju „neturtingi“ subjektai testus atliko žymiai blogiau. Paprasčiausias prašymas šių žmonių galvoti apie finansines problemas sumažino jų protinį pralaidumą.
„Ir tai nėra visiški skurdžiai, – pastebi Shafiras. – Tai paprasti žmonės, tą dieną ėję į prekybos centrą.“
„Turtingiems“ tyrimo subjektams tokių sunkumų nekilo. Antrame eksperimente tyrėjai gavo panašius rezultatus tirdami Indijos ūkininkų grupę, patiriančią metinį skurdo ir pertekliaus ciklą. Šie ūkininkai gauna 60 procentų metinių pajamų vienu kartu, pardavę cukrašvendrių derlių. Iki tol jie iš esmės gyvena skurdžiai. Po to (trumpai) – nebe. Priešderlinio skurdo atveju jiems nustatytas toks pats kognityvinio pralaidumo trūkumas, kaip ir subjektams Niudžersio prekybos centre.
Šių eksperimentų parengimas nebuvo kokia nors naujovė, tad dar labiau stebina, kad niekada anksčiau nesupratome ryšio tarp protavimo ir skurdo.
„Šiame projekte nėra nieko naujo, jokios naujos technologijos, jis galėjo būti atliktas prieš daug metų“, – pabrėžia Shafiras. Bet šis darbas yra gana naujos bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Anksčiau kognityvumo psichologai retai tyrinėdavo socioekonominių populiacijų skirtumus („Smegenys yra smegenys, galva yra galva,“ sako Shafiras). Tuo tarpu kitos psichologijos ir ekonomikos sritys tyrinėjo skirtingas populiacijas, bet ne suvokimą.
Dabar, kai visos šios perspektyvos susivienijo, implikacijos, kaip mąstome apie skurdą – ir kaip kuriame programas jo paveiktiems žmonės, – yra milžiniškos. Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Kai neturtingas žmogus kiekvieną penktadienį gauna užmokesčio čekį, tai ne tik paprasčiausiai palengvina nerimą, kada vėl bus pinigų.
„Taip darydami atlaisviname šiek tiek kognityvinio pralaidumo“, – sako Shafiras. Įstatymleidžiai finansinių programų, skirtų neturtingiesiems, efektyvumą linkę vertinti pagal tai, kaip jiems sekasi finansiškai. „Šioje perspektyvoje įdomu tai, jog ji sako, kad jei palengvinsiu tavo finansinį gyvenimą, jei suteiksiu daugiau kognityvinės pralaidos, išties turėčiau žiūrėti, kaip sekasi tavo gyvenimas. Gal tapai geresniu tėvu. Gal reguliariau geri paskirtus vaistus.“
Skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.
„Kai smegenys apkrautos, neturtingųjų atveju daug labiau tikėtina, kad ko nors nepastebėsite, neatsispirsite dalykams, kuriems turėtumėte atsispirti, labiau tikėtina, kad pamiršite dalykus, būsite nekantresni, skirsite mažiau dėmesio vaikams, kai jie grįš iš mokyklos“, – aiškina Shafiras.
Stambiu mastu tai reiškia, kad per recesiją praradome didžiulį kiekį kognityvinių sugebėjimų. Milijonai žmonių mažiau savo proto galėjo skirti savo vaikams ar galimybei prisiminti išgerti vaistus.
Tuo tarpu ateityje tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos galėtų suteikti didžiulę naudą, kurios anksčiau nesuvokėme: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.
Koks bebūtų vertingas šis atradimas, nesunku įsivaizduoti, kaip nuvalkiotų skurdo argumentų šalininkai gali pasukti pagrindinį ryšį tarp priežasties ir pasekmės. Jei gyvenimas neturte atitinka 13 IQ taškų praradimų, ar tai nereiškia, kad žmonės su žemesniu IQ galiausiai baigia skurde?
„Mes tikrai esame tuo susirūpinę,“ – pabrėžia Shafiras. Tačiau mokslas patvirtina priešingą paaiškinimą. „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“
Emily Badger
Theatlanticcities.com
