Kaukazas – šis nuo neatmenamų laikų kunkuliuojantis regionas – vis labiau tampa tarptautinio susidomėjimo objektu. Nepavykstant sumažinti Rusijos įtakos jame, vis labiau eskaluojama idėja įkurti naują darinį – vadinamąsias Kaukazo jungtines valstijas. Politikos apžvalgininkas pasekė šio sumanymo istorines ištakas.
Pravartu priminti, kad istorijos tėkmėje egzistavo trys sumanymai. Praėjusiojo amžiaus 20-aisiais buvo paskelbta Užkaukazės demokratinė federatyvinė respublika (arba Užkaukazės federacija, UF), prieš pusketvirtų metų čečėnų sukilėlių iniciatyva atsirado vadinamasis Kaukazo emyratas (KE), o štai dabar atgimė dar 1923 m. sumanyta idėja iš pietinių respublikų sudaryti vadinamąsias Kaukazo jungtines valstijas (KJV).
Žinoma, šie dariniai apima ne tas pačias teritorijas, o, sakykime, KJV jungė ir UF, ir atskirą 1918 m. paskelbtą Šiaurės Kaukazo kalniečių respubliką.
Kaukazu rūpinosi ir bolševikai
Dar painesnis įtakos šiems geografiniams dariniams ir interesų klausimas. Neabejotina, kad tuometinė bolševikinė Rusija, paskui Sovietų Sąjunga ir vėl jau nepriklausoma Rusija niekada netoleravo tokių struktūrų savo pietiniuose rajonuose, nes visų jų esmė buvo išvyti iš regiono „raudonuosius“, kurių pirmeivė – carinė kariuomenė Kaukazą užkariavo dar XIX a. pirmoje pusėje.
Bet antai kaip atsvarą 1922 m. V.Leninas įkūrė Užkaukazės Tarybų Federacinę Socialistinę Respubliką (Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija), kuri tapo tų metų pabaigoje įkurtos SSRS branduoliu. Per penkerius pilietinio karo Rusijoje metus šios antirusiškos struktūros asimiliavosi, prisitaikė prie bolševikinės valdžios, o 1923 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi pirmoji konstitucija jau pripažino Rusijos Federaciją kaip legitimią valstybę, deklaravo bolševikines „laisvę ir lygybę“, nors draudė monarchiją ir komunizmą. Generolo Denikino armija, vienijusi Dono ir Kubanės kazokus, Kaukazo armiją, Krymo–Azovco savanorių pulkus, bei generolo leitenanto Huseino Chano Nachičevaniečio vadovaujamos Juodosios jūros, Dono, Kaspijos jūros flotilės ir I bei II specialieji federalinės armijos korpusai pralaimėjo Raudonajai armijai. Taip baigėsi trejus metus trukęs vadinamasis Šiaurės karas, ir 1922-ųjų spalio 17-ąją buvo pasirašyta Rusijos Federacijos bei Suvienytųjų Kaukazo karinių pajėgų taikos sutartis.
Galutinai tiek Kaukazo federacija, tiek socialistinė Užkaukazės respublika nustojo egzistavusi 1936 m., kai buvo priimta vadinamoji Stalino konstitucija, beje, veikusi iki pat SSRS iširimo 1991 m. pabaigoje.
Jungtinės Valstijos – Kaukaze
Kaip jau minėjome, dabartinių Kaukazo separatinių struktūrų, ypač UF, gimtadienis yra 1918-ųjų balandžio 22 d. KJV buvo paskelbta 1923 m. kovo 23-iąją. Tuomet į ją įėjo ir Šiaurės Kaukazo kalniečių respublika, ir Dono, Kubanės, Krymo respublikos. Dabar gi KJV idėją atgaivino Tbilisis, kuriame esą ir turėtų būti valstijų sostinė. Naujienų agentūra REGNUM pranešė, kad prezidentas Michailas Saakašvilis vasario 12 d. ją aptarė su Turkijos užsienio reikalų ministru Ahmedu Davudoglu ir sakė: „Sukurti vieningą Kaukazą – mano svajonė. Regiono šalių lyderiai, ypač Azerbaidžano bei Armėnijos vadovai, su manimi sutinka.“ Bet nei Ilhamas Alijevas, nei Serghas Sargsyanas (beje, gimęs Stepanakerte), anot agentūros, to nepatvirtino.
Prieš savaitę, balandžio 13 d., Armėnijos partijos „Naujieji laikai“ vadovas Aramas Karapetyanas susitikime su žurnalistais kalbėjo, kad nesibaigiantys konfliktai regione verčia Užkaukazės respublikas – tarp jų ir Abchaziją, Kalnų Karabachą bei Pietų Osetiją, integruotis į Europos erdvę, kad regione būtų sukurtas kažkoks bendras darinys, kuris būtų vadinamas Kaukazo jungtinės valstijos su sostine Tbilisyje.
Jis priminė, kad balandžio pradžioje britų organizacijos „International Alert“ („Tarptautinis pavojus“) iniciatyva Stepanakerte įvyko susitikimas su Kipro graikų ir turkų atstovais, kurie pasidalijo patirtimi, kaip taikiai – jungiantis ir vienijantis – išspręsti „įšaldytą“ Kalnų Karabacho konfliktą. Su „suvienyto Kaukazo“ idėja yra susijusi ir balandžio 9 d. priimta EK rezoliucija, kurioje pabrėžiamas ES pasiryžimas „užmegzti neoficialius ryšius su nepripažintų respublikų, posovietinėje erdvėje atsiskyrusių teritorijų bendruomenėmis“. Bet Jerevanas, kaip tvirtino A.Karapetyanas, būgštauja, kad, sukūrus KJV su atviromis sienomis, 2 mln. armėnų tiesiog ištirps tarp 18 mln. Turkijos kurdų ir 9 mln. azerbaidžaniečių, o Kalnų Karabacho konfliktas taip ir liks neišnarpliotas.
Skepticizmo nemažai ir Tbilisyje. Kaip rašo portalas „AZE.az“, cituojantis gruzinų politologą Ramazą Sakvarelidzę, vieningo Kaukazo idėją reikia vertinti atsargiai. Ji ne nauja, iškelta dar praėjusio amžiaus pradžioje, bet taip iki galo ir neįgyvendinta. „Pasaulinė patirtis parodė, kad konfliktai dėl vienijimosi nekilo, tačiau taip jie ir nebuvo išsprendžiami“, – tvirtino politologas. Jis mano, kad šis kelias gali sukelti dar daugiau problemų.
Kokių? Atrodo, kad tiek Baku, tiek Jerevanas neskuba ieškoti būdų Kalnų Karabacho konfliktui spręsti, kol jis prigesęs. Esamas status quo abi šalis tenkina tol, kol naujas priešpriešos pliūpsnis nekelia rūpesčio nei regionui, nei ESBO, kuriam dabar pirmininkauja Lietuva. Sukurti KJV daugiau rūpinasi dabartiniai Gruzijos lyderiai, kurie taip pirmiausia ketina pastatyti aukštą tvorą nuo galimos naujos Rusijos agresijos, kita vertus – nuo tolstančių Rusijos separatinių Gruzijos teritorijų link.
Sukilėlių radikalų planai
Iš tiesų trečias darinys Šiaurės Kaukaze – Kaukazo emyratas – visai iš kitos operos. Interneto enciklopedijos aiškina, kad KE (arba „Imarat Kavkaz“) – tai islamistinės, šariato pagrindu valdomos valstybės koncepcija regione. Ji buvo paskelbta 2007-ųjų spalį, autorius – save paskelbusios nepriklausoma Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentas Doku Umarovas. Pernai rugpjūčio 2 d. visus įgaliojimus jis perdavė pavaduotojui Aslambekui Vadalovui. Rusija jau ne kartą pranešė, kad D.Umarovas nukautas, tačiau visą laiką sukilėlių vadas pakildavo lyg feniksas iš pelenų. Dabar gi iš Maskvos gautas pranešimas, kad nebegyvas ir naujasis „Kaukazo emyras“ A.Vadalovas...
KE yra sukurtas siekiant pagyvinti islamistinį pogrindį Šiaurės Kaukaze ir plėsti pasipriešinimą ne tik Čečėnijoje, bet ir Dagestane, Ingušijoje, Kabardos Balkarijoje, Karačajų Čerkesijoje, dalyje Stavropolio krašto ir Šiaurės Osetijos (Alaniją). Skirtingos gyventojų grupės (džamaatai), susijungusios į besislapstančias mobilias ginkluotas grupes, tęsia partizaninį karą prieš federalinę kariuomenę. Emyrato ideologinis pasipriešinimo pagrindas – salafija (vahabizmas) ir gazavatas. 2007 m. spalio 7 d. D.Umarovas pasirašė įsaką, kuriuo vietos formuotėms paveda vadovauti džamaatų lyderius.
Pernai vasario 8 d. Rusijos Aukščiausiasis Teismas generalinės prokuratūros teikimu uždraudė KE veiklą Rusijos teritorijoje ir pripažino jį teroristiniu. Be to, Rusijos Federacija teroristinėmis yra pripažinusi dar dvi Šiaurės Kaukazo islamistų organizacijas – „Ičkerijos ir Dagestano tautų kongresą“ bei „Aukščiausią karinę Kaukazo modžahedų jungtinių pajėgų Madžlis Šurą“.
Bet kol D.Umarovas gyvas (jam esą vėl grįžo „Kaukazo emyro“ titulas), kol pasipriešinimo lyderiams pavyksta išvengti Rusijos saugumo pajėgų spąstų, tol šios pogrindinės formuotės egzistuoja. Tiesa, jos silpnai palaikomos vietos gyventojų, nes šie pavargo nuo daugiau kaip 20 metų užtrukusio čečėnų konflikto su federaline valdžia ir nori atokvėpio, net aukojant kažkada Dž.Dudajevo paskelbtą nepriklausomybę (beje, balandžio 21-ąją sukanka 15 m. nuo pirmojo Ičkerijos prezidento žūties).
Kam tai gali būti naudinga?
Kaukazo politinė ir administracinė kristalizacija turbūt reikalinga ne tiek čia gyvenančioms tautoms, nuo senų senovės siekiančioms priešintis Rusijos įtakai, kiek tarptautinei bendrijai, kuri siekia atskiras respublikas – Gruziją, Azerbaidžaną, gal ir Armėniją – laikui bėgant įtraukti į savo struktūras. Tai lengviau padaryti panaudojant formalius administracinius darinius, kad ir tokius kaip KJV. Jo asociacija su Jungtinėmis Valstijomis lyg ir neturi nieko bendra, nors štai skaitau dar 2007 m. sausį išplatintą agentūros AP pranešimą: Jungtinės Valstijos savo priešraketinės gynybos (PRG) radarą ketina dislokuoti Kaukaze. Šios sistemos agentūros vadovas generolas leitenantas Henry Oberlingas Briuselyje žurnalistams yra sakęs, kad Vašingtonas norėtų šį PRG elementą įkurdinti regione, nuo kurio tarsi nuo stogo aprėpiama ir Europa, ir Viduriniai Rytai, ir Rusijos pietūs. Tais laikais buvo planuojama, kad jau 2011 m. Europoje bus dislokuoti trys iš 10 antžeminių PRG elementų.
Per ketverius metus nutekėjo daug vandens, ir B.Obamos nuspaustas santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtukas atidėjo Pentagono planus šį priešraketinį skydą dislokuoti Čekijoje ir Lenkijoje. Bet vargu ar jų visiškai atsisakyta, ir Vakarų bandymai sukurti Kaukaze administracinius darinius padėtų įgyvendinti ir karinius JAV ketinimus.
