Paskutinę spalio savaitę iškritęs sniegas automobilių savininkams yra signalas ne tik skubiai pasikeisti padangas, bet ir persiorientuoti prie šaltajam sezonui būdingo kiek kitokio – ramesnio, atsargesnio ir labiau apgalvoto elgesio prie vairo. Mūsų patarimas būtų greta minėtų savybių dar pridėti ir pagarbą kitiems eismo dalyviams ir tokiems būtų visada – nepriklausomai nuo sezono. Lapkričio pradžia visuomet yra neramus persiorientavimo laikotarpis ir norėdami palengvinti vairuotojų dalią kalbinome žinomus šalies ralio meistrus, klausdami jų patarimų – į ką visų pirma derėtų atkreipti dėmesį.
Pirma dalis: kaip saugiai vairuoti slidžiame kelyje
Vytautas Švedas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Tinkama „avalynė“ automobiliui
Kaip pažymėjo vienas geriausių naujos kartos ralio meistrų, Vytautas Švedas, kaip šaltuoju metų laiku į lauką einame su specialia avalyne, taip ir automobilį reikia apauti tinkamai. Nesudilusio protektoriaus padangos, turinčios gerą sukibimą su keliu – anot lenktynininko, svarbiausias pasiruošimo punktas prieš leidžiantis į kelią. Įvertinus turimų žieminių padangų protektoriaus gylį ir jo būklę, toliau seka gero matomumo užtikrinimas. Dėl to gali tekti ryte atsikelti 5-10 minučių anksčiau – pašildyti automobilį ir nuvalyti stiklus.
„Nemažai eismo įvykių nutinka todėl, kad eismo dalyviai nepastebi vieni kitų. O kadangi esant blogam matomumui (kuomet langai apšalę ir aprasoję) pastebima vėliau nei esant idealioms sąlygoms, be to žiemą ilgėja stabdymo kelias prarasti keletą akimirkų reakcijos laikui kompensuoti vairuotojas tiesiog negali. Dėl šių dviejų aspektų nepaisymo žiemą ir įvyksta dauguma avarijų“, − komentavo V. Švedas juokaudamas, kad pildyti eismo įvykio popierių pildymas kelių policijoje užruks ilgiau nei langų nuvalymas.
Pavojingiausias vietas – prariedėti
Kelio dangą reikia atidžiai stebėti ir atsižvelgti į tai, kad ji gali smarkiai pasikeisti. Dar kartą būtina paminėti būtinybę laikytis ypatingo atsargumo priemonių rytais artėjant prie tiltų ir viadukų, taip pat šalia vandens telkinių esančių kelių. Tokiose vietose plikledžio galimybė didžiausia, nors kelias gali atrodyti saugiai. Anot V. Švedo, tokiose vietose vairuotojo judesiai turi visiškai pasikeisti – derėtų vengti staigių judesių, o „pasitikrinti“ kelio dangą galima ypatingai švelniais stabdžio pedalo paspaudimais. Tai leidžia pajusti, kad įveikiama kelio atkarpa yra slidi, sumažinanti greitį ir „prariedėti“ pavojingą ruožą.
„Kuomet kelias padengtas sniegu – klausimų nekyla. Tokia kelio danga važiuojant reikia visiškai pakeisti mastymą apie automobilio sukibimą su keliu. Čia veikiančios fizikinės jėgos yra visai kitokios, sukibimą nesunku prarasti, todėl automobilis slydimui pasiduoda žymiai greičiau. Ypatingai jei modelis yra varomas viena ašimi. Keturių ratų pavaras turintys automobiliai dar šiek tiek atleidžia nedideles klaidas, kadangi varomoji jėga yra paskirstoma. Juos vairuojant slidumas pasijaučia važiuojant 20-30 km/h greičiau“, − aiškino V. Švedas.
Pirmas slydimas gali būti paskutinis
Saugų greitį žiemos sąlygomis, anot ralio meistro, priklauso nuo kiekvieno vairuotojo įgūdžių, jo saugaus vairavimo komforto zonos. V. Švedas pasakojo, kad lenktyniaudamas žiemą jis iį važiuodamas 200 km/h greičiu gali jaustis pakankamai saugiai. Visgi verta pažymėti, kad tai yra ilgus dalyvavimo automobilių sporte metus susiformavę įgūdžiai, kurie lenktynininkui leidžia atlikti veiksmus negalvojant apie tai, ką jis daro − veikia vadinamoji „psichomotorika“. Vairuotojai, kurie su ekstremalaus vairavimo patirties turi mažiau turėtų būti itin atsargūs.
„Kiekvienas slydimas gali būti paskutinis, todėl saugų greitį reikia pasirinkti pagal esamą situaciją ir kelio dangą. Jeigu asfaltas sausas, diena saulėta ir termometras rodo teigiamą temperatūrą, tikimybė sulaukti kažkokių staigmenų nėra didelė. Visai kita – ankstyvas rytas ar naktis, sniegas, o temperatūra svyruoja apie nulį gali būti ir plikledis. Kone kiekvienas posūkis tokios sąlygomis reikalauja gerokai daugiau koncentracijos nei vairavimas vasarą atvirame automobilyje vėjui kedenant plaukus“, − pabrėžė lenktynininkas.
Vairavimas žiemą – rimtas darbas
Anot V. Švedo, žiemą reikia atsiduoti vairavimui ir užsiimti tuo kaip rimtu darbu. Atsipalaidavimo prie vairo turi būti žymiai mažiau tam, kad pavojingą situaciją būtų įmanoma įvertinti laiku. Priešingu atveju susidaro rimtą pavojų žadanti grandininė reakcija – pastebėjęs pavojų vėlai vairuotojas laiku neįvertina situacijos, per vėlai pradeda veikti, o gerokai trumpesnis nei vasarą saugaus stabdymo kelias tokios klaidos dažnai neatleidžia.
„Svarbiausia perjungti galvoje „mygtuką“ ir suprasti, kad važiuoji ne vasarą, o žiemą, kuomet yra slidu, kelios sąlygos keičiasi, jog kelyje esi ne vienas, turi stebėti aplinką ir aplinkinius. Ką aš dažniausiai veikiu prie vairo – tai stebiu aplinkinius. Jei esu garantuotas savimi, nei nesu garantuotas, kad tas ar kitas žmogus, norintis įvažiuoti į didesnę sankryžą laiku sustos, ar jis užtikrintas, kad sustos. Visuomet turiu galvoje tris, keturis ar penkis planus į priekį įvairiems „kas būtų, jeigu būtų atvejams“, − aiškino V. Švedas pridurdamas, kad reikia galvoti apie blogiausią – tuomet nutiks geriausia.
Su dygliais ar be jų
Spręsdamas, ar vertą įsigyti dygliuotas padangas kiekvienas žmogus turėtų pagalvoti, kur daugiausiai laiko jis važinės žiemos metu. Skandinavijos šalyse, kur keturis ar penkis mėnesius vairavimo sąlygos būna sudėtingos, o keliai padengti sniegu dygliuotos padangos, kaip pasakojo V. Švedo, yra privalomos. Lietuva patenka į „tarpinio“ klimato zoną, todėl lenktynininko 80 proc. gyventojų galėtų važinėti su vidutinio mišinio padangomis, žymimomis raide „H“ arba „T“.
„Jeigu važinėjama kaimo vietovėse, retai valomais keliais, žvyrkeliais, nedažnai pasirodant magistralėje – tokiu atveju dygliams sakyti „ne“ negalima. Kitas atvejis, jei paprasto kasdieninio važiavimo maršrutas Vilnius-Kaunas, Kaunas-Vilnius, dygliuotos padangos tokiu atveju veikia ne itin gerai ir sukibimas su sausu keliu žymiai suprastėja“, − dėstė V. Švedas pridurdamas, kad dygliuotos padangos dažniau turėtų būti ir galiniais ratais varomus automobilius vairuojančių moterų pasirinkimas.
Veidrodėlių stebėjimas gali išgelbėti smūgio į galą
Visiškai pasitikėti pagalbinėmis automobilio elektroninėmis sistemomis, anot lenktynininko, nėra gera mintis. Pats ralio meistras pasakojo viską besistengiantis padaryti taip, kad elektroninėms pagalbos sistemoms nereikėtų įsikišti. Anot lenktynininko, vairuojant reikia nuolatos planuoti ir stebėti kitus eismo dalyvius, jei reikia – padėti jiems.
„Kartais gali nutikti taip, kad vairuotojas neturi kito kelio, tik vožtelėti į šaligatvį ar jums į automobilio galą. Stebėkime ir galinio vaizdo veidrodėlį, galbūt ir tau pačiam yra galimybė šiek tiek pasitraukti ir išvengti susidūrimo. Būkime dėmesingi, atlaidūs ir pakantūs vieni kitiems“, − baigdamas pridūrė V. Švedas.
