Rusijos prezidento įsakas dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo suteikia įsivaizdavimą to, koks bus Rusijos atsakas į nevienareikšmiškai vertinamą tarptautinės teisės normose Turkijos veiksmą, kai buvo numuštas rusų Su-24.
Rusijos atsakas Turkijai nuo pat pradžių nepasižymėjo konstruktyvumu. Kai įžeista pusė nori gauti kompensaciją, ji suteikia galimybę skriaudėjui išsaugoti veidą ir savo griežtus reikalavimus išsako diplomatų koridoriuose. Rusija turėjo galimybę atidėti oficialius pareiškimus, akcentuojant tyrimo būtinybę. Tačiau, ar dėl to, kad Maskva nesugeba vesti derybų, ar todėl, kad vilčių konstruktyvumui iš Turkijos pusės nebuvo, šį šansą Rusija ignoravo.
Sankcijos prieš Turkiją pasižymės grynai ekonominiu pobūdžiu, maža to Rusija ir čia nesivadovaus verslumo prioritetais – sankcijos ir draudimai smogs Rusijos rinkai, kuri šiandien daug silpnesnė už turkų su jų 5 proc. biudžeto deficitu.
Metalai ir pavandeniję pomidorai
Prekybos balansas su Turkija Rusijai yra vienas didžiausių – dvi trečiosios Kinijos. Tačiau skirtingai nuo prekybos su Kinija, ši kryptis Rusijai atneša 15 mlrd. per metus teigiamo saldo. Tai 10 proc. Rusijos prekybos balanso, kuris ir taip mažėja. Tai daugiau, negu gaunamos lėšos iš ginklų pramonės, kuria Rusija itin didžiuojasi. Aišku, jeigu išskaičiuotume iš prekybos balanso su Turkija didelį kiekį tiekiamų dujų ir nedidelį – naftos, tai saldo persiverstų į Turkijos pusę ir virstų -2,5 mlrd. Rusijai. Paslaugų sferoje saldo taip pat Rusijai neigiamas (daugiausiai dėl turizmo; rusai palieka Turkijoje apie 1,5 mlrd. dolerių kasmet). Kol kas dujų tiekimo Turkijai nutraukti niekas nežada, taigi bent jau trumpalaikėje perspektyvoje Rusijos nuostoliai dėl „principinės pozicijos“ nebus tokie didžiuliai, kokie galėtų būti. Tačiau, jie tikrai bus juntami.
Importo iš Turkijos apribojimai visų pirma smogs tiekėjams ir vartotojams. Rusija iš Turkijos perka maisto už 1,1 mlrd. dolerių per metus (apytikriai 4 proc. visų maisto produktų importo, o kai kurių produktų, pavyzdžiui, daržovių, iki 17 proc.). Draudimas iššauks prekių, kurias Rusija tradiciškai gaudavo iš Viduržemio jūros regiono tiekėjų – „antisankcijos“ jau dabar faktiškai paliko iš jų tik Turkiją. Problemos atsiras su alyvų aliejumi, Viduržemio jūros žuvimis, citrusiniais vaisiais, alyvuogėmis.
Jeigu po „antisankcijų, kurios turėjo sumažinti importą 10 proc. (tačiau nesumažino – kontrabanda ir Baltarusijos, Serbijos bei Farerų salų tarpininkai išgelbėjo situaciją), kainos už pardavimus aplenkė infliaciją 10-25 proc., tai po turkiško maisto draudimo galima gauti tikėtis dar 5-10 proc. kilimo, o kai kurių produktų – ir daug daugiau – pakeisti tiekėją (be Baltarusijos ar Azerbaidžano) jau nėra kam.
Turkija buvo antroji pagal dydį po Egipto (per 2014-uosius Turkijoje pabuvojo beveik 3 mln. rusų turistų, Egipte – daugiau nei 3 mln., iš jų daugiau nei 70 proc. – organizuoti turistai, pirkę agentūrų paslaugas) kryptis Rusijos tuzimo sektoriuje. Agentūros operatoriai praėjusiais metais gaudavo iš vienos asmens vidutiniškai 700 dolerių, sau pasilikdavo apie 15-20 proc. Tokiu būdu Rusijos turizmas negautų apie 600 mln. pelno – tai daugiau nei 0,05 proc. Rusijos BVP.
Vidinis turizmas, aišku, nebus Turkijos ir Egipto uždarymo atsaku: Rusijoje nėra nei tinkamos infrastruktūros, nei transporto galimybių, nei kainos ir kokybės santykio, kurį galima gauti tose šalyse. Greičiausiai, šis draudimas reikš aktyvų kainų augimą kai kuriuose Rusijos kurortuose, o rusų srautas pakryps alternatyviomis kryptimis – į Kiprą, Tunisą ir Maroką, Baltijos šalis, ar Indokiniją. Dėl to vidutiniškai išaugs kelionės kaina, šalis neteks daugiau valiutos, o mūsų turistinis verslas stipriai nukentės – ryšiai naujuose regionuose daug silpnesni ir marža mažesnė.
Statybų sferoje turkų investicijos į nekilnojamąjį turtą Rusijoje 2014-ais sudarė apie 10 mlrd. dolerių. Vargu ar Rusija išdrįstų konfiskacijai, blogiausiu atveju gali būti kalbama apie išpardavimus žemomis kainomis (nebūtų nuostabu, jeigu pirkėjais pasirodytų puikiai žinomi asmenys).
Turkijos problemos - Rusijos problemos
Ką praranda konflikte su Maskva praranda Turkija? Pagrindinė Turkijos problema šioje situacijoje – išsaugoti Rusijos dujų tiekimą. Šiandien iki 60 proc. Turkijos dujų poreikio patenkina „Žydrasis srautas“ (dujotekis einantis Juodosios jūros dugnu) ir Rusijos dujos tiekiamos per Ukrainą (apytikriai pusiau). Turkija išties yra visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų: šalies suskystintųjų dujų terminalų pajėgumai yra nepakankami, o saugyklos neviršija daugiau nei 5 proc. metinio dujų poreikio.
Įvesti embargą per Ukrainą bus itin sudėtinga, tranzitinės šalys, be jokios abejonės, šioje situacijoje bandys padėti Turkijai, reeksportuos dujas, taigi realus deficitas vargu ar sudarys 35-40 proc. Turkija dar ilgą laiką jaustų dujų deficitą, o tai itin negatyviai atsilieptų jos ekonomikai trumpalaikėje perspektyvoje – netektys sudarytų 2-3 proc. BVP.
Tačiau atjungusi Turkijai dujas – abipusį ginklą, Rusija nedelsiant netektų 10 proc. savo prekybos balanso. Todėl vargu ar netgi iš emocingojo Kremliaus reiktų tikėtis panašių sankcijų. O Turkiją ši konfrontacija, be jokios abejonės, pastūmės diversifikuotis. Bus statomi nauji suskystintųjų dujų terminalai, naujos saugyklos. Dujotekis TANAP iš Azerbaidžano, kuris jau 2018-ais į Turkiją turi pristatyti daugiau dujų, negu „Žydrasis srautas“, bus, matyt, dar praplėstas.
Embargo pavojus stums Turkiją dar aktyviau priešintis B. al Assado valdžiai, nes dar svarbesne tampa galimybė pravesti dujotekį per Jordaniją ir Siriją. Turkija taps sukalbamesnė dialoge su Iranu, kuriam iki šiol nepavykdavo įkalbėti Ankaros leisti tranzitu tiekti dujas į Europą. Baigtis bus tokia, kokios Rusija labiausiai bijojo: į Turkijos rinką atėjo alternatyvūs žaidėjai, kurie dar gaus prieigą prie Europos dujų rinkos. Per kelis metus „Gazprom“ neteks ne tik Turkijos, tačiau ir Pietų Europos Azerbaidžanui ir Iranui (o gal ir Katarui, jeigu Rusija neišgelbės B. al Assado), o „Žydrojo srauto“ infrastruktūra taps beprasme.
Šiandien Rusija ne tik atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, kaip ir Vakarai prieš metus (simetriškai kaltina Turkiją pagalba teroristams šalia jos sienų ir lėktuvo sunaikinimu), tačiau ir veikia, visų nuostabai, tais pačiais, vakarietiškais metodai – įvesdami ekonomines sankcijas. Rusija, ilgai besityčiojusi iš „bedančių Vakarų“, susidūrusi su šalimi, kuri veikia „rusiškai“, nerado efektyvesnių veiklos metodų ir taip pat „išreiškia susirūpinimą“, žinodami, kad tai tik palaikys R. Erdogano režimą (kuris, aišku, panaudos „rusų manevrą“ ir nurašys dabartines šalies vidaus problemas ant išorinio faktoriaus) ir pablogins Kremliaus situaciją regione bei tarptautinėse rinkose.
