Šiemet vidurvasarį, liepos 28 dieną, sukaks lygiai 30 metų, kai Jūrų muziejus Kopgalyje atvėrė duris lankytojams. Šia proga "Vakarų ekspresas" toliau pasakoja muziejaus atsiradimo istoriją.
Pirmąją ir antrąją dalis skaitykite čia ir čia.
„Muziejaus statybose, galima sakyti, dalyvavo visa Lietuva", - šiandien teigia kompleksinio projektavimo firmos „Klaipėdos komprojektas" vyriausiasis inžinierius Tautvydas Petras Tubis.
„Virkštelė" tarp Jūrų muziejaus ir anuometinio šio statinio projektavimo inžinieriaus konstruktoriaus pono Tautvydo nenukirpta iki šiol. Ir dabar ant jo darbo stalo vėl guli krūvos Jūrų muziejaus brėžinių - ir tų, kuriuos jis su architektu Petru Lape braižė prieš kelis dešimtmečius, ir netrukus numatomos muziejaus rekonstrukcijos projektų. Skirtumas tik tas, kad tie naujieji brėžiniai - kompiuteryje...
Neįtikėtini P. Lapės atradimai
Per 30 metų daug kas susidėvėjo, tad muziejų būtina atnaujinti. Šiandien visos statybinės medžiagos, vamzdynai, akvariumo stiklai, filtrai ir daugelis kitų specifinių Jūrų muziejaus "įmantrybių" yra lengvai prieinami - tik turėk pinigų. O daugiau kaip prieš trisdešimt metų teko spręsti ne tik finansines problemas.
Tokio akvariumo nebuvo visoje tuometinėje Sovietų sąjungoje, o ir užsienio akvariumuose pasidairius nebuvo, kaip patirties ar idėjų semtis. Tad architektas inžinierius Petras Lapė kreipėsi į brolį, gyvenantį JAV, kad šis padėtų gauti kokios literatūros apie akvariumų įrenginius. P. Lapės brolis teatsiuntė kažkokį bukletėlį, iš kurio galėjai susidaryti vaizdą, kaip akvariumas įrengtas Bostone. Tame bukletėlyje P. Lapę išgąsdino tris kartus už patį akvariumą didesnis vandens filtravimo "fabrikas". Kažin kaip jis būtų atrodęs Kopgalio panoramoje, jei P. Lapė nebūtų padaręs savojo išradimo filtruotam jūros vandeniui į akvariumą pumpuoti.
„Įsivaizduokite, yra gėlas vanduo, yra pietų ir šiaurės jūrų vanduo, yra marių vanduo. Ir reikia tokių technologijų, kad tas vanduo taptų priimtinas visoms žuvims, plaukiojančioms didžiajame akvariume. Jis turi tikti ir pietų, ir šiaurės jūrų žuvims, o neretai - ir gėlavandenėms. Tad reikia tokių technologijų, kurios prilygtų kosminio laivo mechanizmams", - sako T. Tubis.
Jis tiesiog žavisi kolegos P. Lapės atradimu. Pastarasis sugalvojo paprastą, bet kartu ir genialų dalyką: vandenį siurbti tiesiai iš Baltijos jūros, kuris, praeidamas pro natūralius gamtos, t. y. smėlio, filtrus, atiteka į rezervuarą, o jame jau su tam tikrų technologijų pagalba pagal poreikį didinamas vandens druskingumas, ar atvirkščiai - jis gėlinamas bei skaidrinamas.
Išskirtinis vamzdynas
Tegul ir filtruotas jūros vanduo, tačiau jis vis dėlto ne gėlas. Jūros vanduo graužia ir vamzdynus, ir gelžbetonio konstrukcijas. Koks turėtų būti tas gelžbetonis, kad nepasiduotų erozijai? Ir kokie turėtų būti vamzdynai, filtrai, sklendės, kad po kelerių metų jų, surūdijusių, pairusių nereikėtų keisti?
Pasitarę, pagalvoję nusprendė, kad reikia ieškoti kitokių gelžbetonio gamybos formulių. O ir vamzdynai turėtų būti ne iš metalo.
1972-1973 metais Klaipėdos statybose dar buvo naudojami sunkiasvoriai metaliniai cinkuoti vamzdžiai. Apie nerūdijančio plieno vamzdynus dar niekas net nesvajojo. Buvo į madą beįeiną aliuminiai vamzdžiai, bet jų atsparumas korozijai abejotinas, o ir kur jų gausi?
Tad muziejaus kūrėjai nusprendė: akvariumo vamzdynas turi būti plastikinis. O tokių vamzdžių, sklendžių bei jungčių jiems tais metais turbūt retas tebuvo matęs net paveiksliuke. Prasidėjo didžiosios plastikinių vamzdžių ir priedų jiems paieškos...
Gražina Juodytė
