1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį. Šios datos dvidešimtmečio proga prisimenama įvykių chronologiją ir negirdėti liudininkų pasakojimai apie tai, kas vyko Viskuli sodyboje istorinio Boriso Jelcino, Stanislavo Šuškevičiaus ir Leonido Kravčiuko susitikimo metu.
Buvęs vietinio draustinio direktorius paneigia mitą, kad susitarimas buvo pasirašytas visiems trims lyderiams gerokai apgirtus. O buvusi sekretorė, kurią juokais vadina „moterimi, sugriovusia Sovietų Sąjungą“, papasakojo, kaip spausdinimo mašinėle „Optima“ ji spausdino visus trijų respublikų vadovų pokalbius, o taip pat ir patį susitarimo tekstą.
Šios dienos proga sociologai vykdė apklausas ir išsiaiškino, kad, nors dauguma rusų mano, kad SSRS griūties buvo galima išvengti, tik nedaugelis iš apklaustųjų pasisako už Sąjungos atkūrimą senuoju „formatu“.
Oficiali įvykių kronika
SSRS vėliava. AFP/Scanpix nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
Belovežo susitarime buvo nurodyta, kad „SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė nustoja egzistuoti“. Ši frazė vėliau leido apkaltinti tris lyderius dėl sąjunginės valstybės sunaikinimo. Iš tiesų jie tik apibendrino negrįžtamąjį procesą, prasidėjusį 1980 metų pabaigoje.
SSRS žlugo dėl to, kad politinės turbulencijos periodas sutapo su kritinės socialinių ir ekonominių problemų masės susikaupimu. Šių problemų sprendimas buvo atidėliojamas jau daugelį metų. Reikšminga nomenklatūros dalis po Gorbačiovo inicijuoto politinio komunistų partijos aparato atnaujinimo išliko atitrūkusia nuo gyvenimo kasta, kuri nenorėjo ir nemokėjo prognozuoti politinių ir ekonominių procesų. Tokiomis sąlygomis trijų respublikų lyderiams beliko tik užfiksuoti valstybės mirtį nuo sparčiai progresuojančio paralyžiaus ir biurokratinių struktūrų neveiksnumo.
Pirmieji artėjančios griūties įrodymai pasirodė vadinamojo „suverenitetų parado“ metu, kuris vyko nuo 1988 iki 1990 metų. 1990 metų kovą Lietuva pirmoji pasiskelbė nepriklausoma valstybe. SSRS vadovybė bandė išlaikyti šalį, tačiau situacija buvo beviltiška. 1991 metų kovo 17 dieną įvyko referendumas, kurio metu 76,4 procentai SSRS piliečių pasisakė už SSRS išsaugojimą atnaujintos lygiateisių suverenių respublikų federacijos formatu. Balsavimą boikotavo Baltijos valstybės, Moldova, Armėnija ir Gruzija. Balandžio mėnesį apie pasitraukimą iš SSRS paskelbė Gruzijos valdžia.
Tą patį mėnesį SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo susitikime su devynių respublikų vadovais buvo priimtas sprendimas dėl naujojos sąjunginės sutarties, pagal kurią šalis turėtų būti transformuojama į federacinę suverenių valstybių sąjungą (SVS). Tačiau dokumento pasirašymą nutraukė pučas.
Nuo tos akimirko šalis greitu tempo pradėjo ristis link griūties. Rugpjūtį apie savo nepriklausomybę paskelbė Estija, Latvija, Ukraina, Baltarusija, Moldova, Uzbekistanas ir Kirgizija. Rugsėjo mėnesį atitinkamą sprendimą priėmė Tadžikija, Armėnija. Spalį konstitucinis aktas dėl valstybinės nepriklausomybės buvo pasirašytas Azerbaidžane ir Turkmėnijoje.
Lapkričio 25 dieną buvo bandyta dar kartą pasirašyti SVS sutartį, tačiau galutinį sprendimą atidėjo iki gruodžio. Gruodžio 1 dieną Ukrainos valdžia po referendumo patvirtino nepriklausomybės aktą. Rusijos TFSR prezidentas Borisas Jelcinas į tai reagavo pareiškimu, kad be Ukrainos sąjunginė sutartis praranda bet kokią prasmę. Tuo metu tik Rusija ir Kazakstanas nepaskelbė apie nepriklausomybę.
Gruodžio 8 dieną Belovežo girioje Rusijos TFSR vadovas Borisas Jelcinas, Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas ir Baltarusijos vadovas Stanislavas Šuškevičius pasirašė Belovežo sutartį, o gruodžio 10–12 dienomis ji buvo ratifikuota visų dalyvių. Gruodžio 21 dieną prie NVS prisijungė Azerbaidžanas, Armėnija, Kazakstanas, Kirgizija, Moldova, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekistanas. Gruzija buvo NVS nare nuo 1993 iki 2009 metų.
Gruodžio 25 dieną SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas pareiškė, kad atsisako savo pareigų, o Kremliuje vietoje raudonos vėliavos buvo iškelta Rusijos trispalvė.
Liudininkų pasakojimai
Rusijos ambasada: Lietuva draudžia tvarkyti paminklus sovietų kariams (Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Apie tai, kaip vyko susitikimas Belovežo girioje, papasakojo tuometinis draustinio direktorius Sergejus Baliukas. Pačioje Belovežo girioje aukštus praigūnus priimdavo dar nuo 1957 metų, kai Nikitos Chruščiovo įsakymu Viskuli sodyboje buvo pastatytas medžioklės paviljonas, viešbutis ir trys VIP personų kotedžai. Sovietų vadovai atvykdavo į šį kompleksą poilsiauti, medžioti arba susitikinėti su užsienio valstybių atstovais.
Pasak Baliuko, draustinio vadovybė buvo įspėta apie Jelcino atvykimą savaitę prieš istorinį susitikimą. Baltarusijos vyriausybės vadovas Viačeslavas Kebičius, pranešdamas apie vizitą, juokais pasakė Baliukui: „Jelcinas mėgsta šiek tiek išgerti, taip kad sėsi prie stalo vietoje manęs, jei aš būsiu girtas“.
Tačiau buvęs direktorius patikina, kad susitarimas buvo pasirašomas „blaivia galva“. „Vėliau jau laistė, po šimtą gramų, o taip – ne“, – paaiškina Baliukas.
Pirmieji, kaip prisimena Baliukas, atskrido Kravčiukas su Ukrainos ministru pirmininku Vitoldu Fokinu. Vėliau atvyko Jelcinas kartu su Sergejumi Šachrai, Genadijumi Burbulisu, Andrejumi Koziriovu ir Jegoru Gaidaru.
Vis dėlto Baliukas prisipažįsta, kad po sutarties pasirašymo Jelcinas jau buvo gerokai apgirtęs, nors visi kiti atrodė negėrę. „Gal buvo pavargęs“, – buvusi prezidentą teisina Baliukas.
Belovežo sutarties pasirašymas (nuotr. blogspot.com)
Sutarties pasirašymo metu visi atsijungė savo telefonus, visi ryšiai su pasauliu buvo nutraukti, bijojo, kad kažkas Gorbačiovui praneš, ir juos suims.
Daugiau smulkmenų pasakoj ir susitikimo sekretorė. Ją neretai pavadina „moterimi, kuri sugriovė Sąjungą“. Pensininkė pasakoja, kad jai paskambino, liepė susiruošti daiktus per penkias minutes ir išvežė, nors ji net nenutuokė kur ją veža.
„Sako imk popieriaus, spausdinimo mašinėlę – važiuosim į Viskuli. Aš geriausią popierių pasiėmiau, „Optima“ mašinėlę, kuri buvo mūsų kontoroje. Pasodino mane į kambarėlį ir vis atnešdavo ir išnešdavo popierius, nuolatos kažką taisydavo. Juadinausi. Galėjau ne tą raidę parašyt. Man diktuodavo. Stovėjo šalia manęs.“
Ką apie griūtį mano rusai
Politikas fotografavosi po Sovietų Sąjungos vėliava. sxc.hu nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
Dauguma rusų ir toliau neigiamai vertina SSRS griūtį, manydami, kad to galima buvo išvengti. Nepaisant to, SSRS atkūrimo buvusiu „formatu“ norėtų nedaug žmonių. Apie tai praneša sociologai.
Per pastaruosius dvejus metus rusų skaičius, kurie gailisi, kad SSRS žlugo, sumažėjo nuo 60 iki 53 procentų. SSRS atkūrimo šiuo metu norėtų 32 procentai rusų.
Sociologai pažymi, SSRS nostalgijos pikas buvo 2000 metų gruodį. Tuomet SSRS „ilgėjosi“ 75 procentai rusų. Šiuo metu 33 procentai mano, kad SSRS žlugimas buvo neišvengiamas.
Labiausiai rusams apmaudu dėl ekonominių santykių tarp buvusių respublikų žlugimo, o taip pat dėl priklausymo didžiai valstybei jausmo nebuvimo. Kiek mažiau nepatinka tarpusavio nepasitikėjimo tarp buvusių valstybių augimas ir giminaičių ir draugų skirtingose respublikose atskyrimas.
Atsakydami į klausimą, kokios santykių tarp buvusių SSRS valstybių formos pageidautų, daugiausia žmonių (26 procentai) teigė, kad norėtų glaudesnės sąjungos. Kiek mažiau pasisakė į susijungimą pagal Europos Sąjungos formatą.
Visiškai atkurti SSRS norėtų 14 procentų rusų, 16 – už NVS išsaugojimą dabartiniu pavidalu. Apie visiškų visų buvusių sovietų respublikų nepriklausomybę pasisako 12 procentų.
Vertindami dabartinius Rusijos santykius su buvusiomis šalimis, 57 procentai juos pavadino draugiškais ir ramiais, 34 procentai – šaltais ir įtemptais.
