Teko skaityti Michailo Bulgakovo pasakojimą apie jo pokalbį su rusu jūrininku, kuris, išsibastęs po daugybę pasaulio uostų, neturi uosto, kuris jam būtų mieliausias, šalies, kuri jam būtų priimtiniausia gyventi. Autorius jūrininkui pasakė, kad jis neturi šeštojo – Tėvynės jausmo ar net pojūčio. Kai kas šeštuoju pojūčiu vardina intuiciją ar kitą kokią retesnę žmogaus savybę, tačiau nesvarbus mūsų atveju numeris, o jausmas, kurį esant liudija užrašyta patirtis.
Jonas Biliūnas: Kad numirsiu, man pakaskit Ant Šventosios upės kranto: Kad matytų kapas sodžių, Kūdikėlis kur užaugau.
Aušrininko Martyno Jankaus dukra Elzė jaunystės draugei bitėniškei Elenai Kondratavičienei iš Kanados rašė: Tu nežinai, Lėne, kokia ta liga nostalgija, ji neapleidžia nei dieną, nei sapnuose. Jei būtų išrasti vaistai nuo Tėvynės ilgesio, užsienio vaistinėse jų nebūtų – lietuviai visus išpirktų.
Petras Babickas, gyvendamas Brazilijoje, rašė: O kai dingsta viltis paskutinė, Kai visur tik klasta ir kančia, – Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės, Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu – čia!
Kokius laiškus rašė, dainas ir maldas sudėjo politiniai kaliniai ir tremtiniai Sibire, telpa mūsų laikais išleistose storose knygose, nespausdintuose rankraščiuose. Jei gyviems tautiečiams į Tėvynę sugrįžti nebuvo lemta, dauguma jų išreiškė valią nors palaikus palaidoti Tėvynėje. Ir dabar palaikai atkasami, parvežami, laidojami su lietuviškomis apeigomis, pagarbos ženklais. Ar tik lietuviai tokie išskirtiniai, kitokie, kitaip, ypatingai mylintys savo Tėvynę, juk šimtai tūkstančių ją palieka.
Jau cituotas P.Babickas rašė: Lietuvių tauta... Nėra man gražesnio vardo pasauly, kaip Lietuva; nėra man kilnesnės tautos, kaip lietuvių tauta. Anaiptol, tai nėra pigus patriotizmas, tai mano credo. Nesame angelai, tai tiesa, tačiau kai palyginu su kitomis broliškomis tautomis, tai lietuvis „razbainikėlis“ drąsiai gali laukti rojaus priemenėj, turėdamas vilties, kad bus įleistas į vidų. Įsitikinau, kad lietuviai yra Dievo išrinkta tauta, nebe žydai. Tie, atgavę nepriklausomybę, pradėję ir laimėję karą, užvaldę daugelį pasaulio veiklos sričių, paliko vargo kryželį – Dievo ženklą – mums. Ką Dievas pamilo, skiria kančių kelią. Mūsų tautai, kad ir sušvis greit laisvė, kryžius paliks. Gaila, kad mes tuo skundžiamės. Skausmas ir sielvartas – pastovūs, kaip žmonija, tolydžio besikeičianti ir vis ta pati paliekanti... Laimė ir džiaugsmas tai tik žaibo švystelėjimas, tai – laumės juosta, monai...
Tikrovę, pasirodo, geriau pamatome iš toli, ne Tėvynėje būdami, tautiškumą arba nacionalizmą išeivijoje kaip vertybę suvokiame esmingiau. Iš tikrųjų įvairių tautų margumyne tą vertybę aptinkame su kitomis tautomis betarpiškai pabendravę. Visi žmonės – seserys ir broliai Kristuje, tačiau bevardžių seserų ir brolių nebūna. Kiekviena tauta turi savitus, tik jai priklausančius, tautinius bruožus. Kiekvieną bet kurios tautos atstovą gerbiame, tačiau labiau gerbiame ir net pamilstame tų tautų atstovą, kuris labiau išreiškia atitinkamos tautos bruožus. Antai neįmanoma vertinti bevardžio ruso, prancūzo, žydo ar dar kokios kitos tautybės, pasaulio piliečiu save laikančio, asmens, tačiau kai tų tautybių žmonės atsiskleidžia savo rusiškumu, prancūziškumu ar žydiškumu, jie yra įsimintini, savaip gražūs, tarsi įvairūs žiedai žmonijos žiedų jūroje. Štai toks Tomas, nors yra lietuviškos kilmės, tačiau jis gyvena Amerikoje, pagyvena Lenkijoje, užsuka į Lietuvą, todėl jame nerasime jokių lietuviškumo bruožų, - jis pasaulio pilietis. Kitas, Leonidas gimė Lietuvoje, yra žydiškos kilmės, turi Lietuvos ir Izraelio pilietybes, gyvena Briuselyje, tačiau jame lietuviškumo ar žydiškumo išskirtinius bruožus sunku įžvelgti. O štai mano artimas bičiulis Dovydas gimė Lietuvoje, gyvena Izraelyje, turi aiškiai išreikštus lietuviškumo ir žydiškumo bruožus. Jis gerbiamas ir mylimas Lietuvoje ir savo istorinėje tėvynėje. Turiu bičiulių tarp rusų, lenkų, čečėnų, laikau juos dar artimesnius, nei brolius Kristuje.
Skaudu ir apmaudu, kad neva atgavusioje nepriklausomybę ir tam tikrą valstybingumą turinčioje, mūsų šalyje tautiškumas ne tik nepuoselėjamas, bet dažnai paniekinamas ar net smerkiamas. Tai akivaizdžiai parodė mūsų parlamentinių partijų, ypač socialdemokratų, buvusio prezidento Valdo Adamkaus bei jėgos struktūrų elgesys Kovo 11-osios eitynių Gedimino prospektu atžvilgiu, kai tūkstančiai patriotiškai nusiteikusių ir tautiškai susivokiančių žmonių su Lietuva širdyse ir lūpose demonstravo tautiškumą bei pilietiškumą. Ar ne todėl, tik „tam tikrą valstybingumą“ teturime, kad tėra negausi Lietuvių tautinė sąjunga, kad jos vietą laiko užėmę mūsų partinės sistemos svetimkūniai – lenkų ir rusų tautinės partijos. Jei pagal mūsų Konstituciją valstybę kuria tauta (taip būna ir net neturint konstitucijos), tai tautai turėtų atstovauti bent viena įtakinga partija, tačiau mūsų valstybei tokio mandato tarsi nereikia, pozicijoje ir opozicijoje esančios partijos tautiškumu akivaizdžiai bodisi, todėl ir valstybingumas – tik regimybė. Regimybę paversti tikrove – visuomenės ir partinės sistemos priedermė. Nors labai pavėluotai, reikia pasimokyti iš brolių latvių ir estų. Artėja liepos 6-oji, Valstybės diena. Kuo ją pasitiksime? Svetimkūnių, lojalių ne savai, o kitai valstybei (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos Rusų sąjungos) iš politinės erdvės šalinimu, lietuvių tautinės partijos esminiu sutvirtinimu, iškiliais, tautiškumą puoselėjančiais renginiais? Į šiuos klausimus turėtų atsakyti ne tik tautiškai bei patriotiškai nusiteikę piliečiai, bet ir susivokti pasiryžusios aukščiausios Lietuvos valstybinės institucijos.
Algimantas Zolubas
