Devintą ryto jūsų streso lygis auga, jūs vėluojate į darbą, mobilusis skamba, elektroninio pašto dėžutėje – penkiasdešimt neatsakytų laiškų, užrašų knygelėje dvidešimt punktų, ką būtina padaryti, ir galvoje viena mintis: „Dieve, už ką?“ Kuo daugiau metų gyvenat, tuo labiau laikas prapuola.
Net nepastebit, kaip dingo mėnuo, ir jau vėl reikia mokėti mokesčius, Kalėdos kasmet ateina vis greičiau, o per tą kažkur pasislėpusį laiką vyksta negeri dalykai, pavyzdžiui, sensta ir genda kūnas. Ir ką jūs atsakytumėte, jei pasakyčiau, jog laiką galima ištęsti, kad jo būtų kiek norisi?Kai pradėjau gilintis, kas vyksta su laiku, supratau, kad jis kaip retas gyvūnas turi tam tikrų elgsenos keistumų. Pavyzdžiui, patogi rutina praryja dienas ir savaites, o netikėtos problemos neleidžia užmigti ir laiko padaugėja. Kas pailgina ir sutrumpina laiką? Turiu omeny tokį laiką, kokį suvokiame žvelgdami atgal (pavyzdžiui, kelionės į naują šalį metu gali susidaryti įspūdis, kad laikas eina greitai, tačiau grįžus kelionė atrodo labai ilga). Ką apie laiką sako psichologai? Tyrinėdama knygas ir straipsnius radau įdomių dalykų.
Laikas dingsta, kai nieko nevyksta
„Jei atrodo, kad laikas bėga per greitai, nueik ir pastovėk eilėje“, – pasiūlė vienas nedraugiškas draugas, kai kartą pasiskundžiau: „Oi, kaip bėga metai...“ Bet juk aš noriu ne to negerai skausmingai stovinčio laiko, kuris po to išnyks iš atminties, kaip išnyksta mėnuo ligos! Pamenu, kaip neseniai skridau: mane pykino, aš baiminausi, kad vėluoju į kitą lėktuvą, negalėjau į nieką sutelkti dėmesio ir atrodė, kad skrydis niekada nesibaigs.
Sunku, kai laikas sustoja, net pardavėjos skundžiasi: „Nemėgstu, kai mažai pirkėjų, – tada laikas eina taip lėtai.“ Retas žmogus džiaugiasi bedarbyste, kai laikas dar labiau sulėtėja. Kai nervinamės arba nuolat turime tikrinti, ar dar ko nors nesulaukėme, susikaupti būna labai sunku ir mūsų protas ima „kramtyti“ tas pačias mintis. Psichologai nustatė, kad daugeliui tas beprasmis „kramtymas“ yra nemalonus. O kai veikla pareikalauja dėmesį sutelkti – atsakyti laišką, kalbėti su klientu, – laikas praeina greičiau ir maloniau. Yra toks posakis: „Jeigu sunku atlikti vieną darbą, apsiimk atlikti dar ir antrą.“ Ir žmogus apsiima ne vieną, o dešimtį darbų. Iš siaubo. Arba dėl įsitikinimo, kad jei nejauti streso, tai nieko nepasieksi, o jei skubi, esi svarbi persona. Ir išeina taip, kad net bedarbis ar pensininkas pareiškia, jog jam neužtenka laiko atlikti visiems darbams.
Mums reikia ne daugiau laiko, o mažiau norų
Ar galėtumėte pridėjęs ranką prie širdies paliudyti, kad per pastaruosius dešimtį metų nepradėjote norėti daugiau nei anksčiau? Informacijos, malonumų, pasiekimų, pinigų?
Į praeitį nugarmėjusiais sovietiniais laikais gyvenimas buvo kur kas paprastesnis. Dažniausiai būdavo šviesu lauke einant į darbą ir šviesu grįžtant, niekas neskambindavo darbo reikalais mobiliuoju telefonu, kai valgydavote ar gulėdavote pliaže. Net nepajudėdami iš savo kaimo anksčiau žmonės galėdavo sužinoti apie gyvenimą tai, kas svarbiausia, ir padaryti tai, kas svarbiausia. Technika žadėjo viską palengvinti ir laiko turėjo likti daugiau, bet mus apgavo: ji atvėrė galimybę daugiau daryti. Pavyzdžiui, kai karšto vandens būdavo tik pirtyje, niekas kas dieną nesiprausdavo po dušu. Mes bandome „sutankinti“ laiką didinami tempą ir vis artėjame prie ribos, kai imsim ir nebeatlaikysim. Ne veltui žmonės nori nusipirkti laiko, kitaip tariant, perka viską, kas supaprastina gyvenimą. Bet ir laiko pirkimas nebepadeda, kai mes kaip vaikai, atėję į naują konditerijos parduotuvę, kas dieną norime vis daugiau. Ar bent kartą pabandėte atsisakyti informacinių galimybių? Jeigu ne, siūlau pabandyti. Pavyzdžiui, savaitei išnešti į rūsį televizorių, o dar geriau kompiuterį.
Kaip laiką suėda smulkmenos?
Ir visgi mūsų laiką dažniausiai pasiglemžia smulkmenos, o ne didieji darbai. Fizikė B. Jonsson įvairią veiklą suskirstė į keturias rūšis: lengva ir įdomi, lengva ir nuobodi, sunki ir įdomi, sunki ir nuobodi. Lengva veikla ji pavadino tokią, kuriai reikia labai trumpo pasirengimo laiko, o sunkia – tokią, kurią pradėti daug sunkiau. Pavyzdžiui, siekdamas ką nors sukurti, turi ne tik surinkti informaciją ir į ją įsigilinti, bet dar ir skirti laiko, kad atsikratytum senų, stereotipinių sprendimų. Vienas sunkus užsiėmimas gali duoti kur kas daugiau nei daugybė lengvų, bet daugelis žmonių taip ir neprieina prie sunkiųjų uždavinių, nes paprasčiau pasirinkti lengvus ir neįdomius. Vartojimo sistema mums irgi siūlo tai, ką lengva nuryti, todėl sutelkti dėmesį į vieną dalyką nusprendęs žmogus kas dieną turi priešintis aplinkos spaudimui, mat jį verčia atlikti daugybę mažų darbų.
Smulkmeniškumas sugadina ne tik darbą, bet ir laisvalaikį. Kaip manote, kokios atostogos ilgesnės: mėnesio ar dukart po dvi savaites? Pasirodo, mėnesio. Net ir sudėję daugybę baigtinių gabalų begalybės negausime. Kodėl vaikystėje vasara atrodė labai ilga? Todėl, kad tada mes dar nemokėjome planuoti ir neskaidydavome jos į mažus gabaliukus, kaip darome suaugę. Keletą dienų nelipkite iš lovos ir galbūt visai nesunkiai patirsite, kas tai yra begalė laiko.
Laiko skylė
Šiemet mano gyvenime pirmą kartą pradingo didelis laiko gabalas. Aš kaip visada nueidavau į darbą, po to grįždavau ir toliau rašydavau romaną. Regis, kažkur išeidavau ir laisvalaikiu, tačiau visą laiką galvojau tik apie knygą. Žiemos pradžia buvo kaip visada bjauriai šalta, ir štai vieną dieną suvokiau, kad už lango jau šiltas ir neramus pavasaris, tiesiog žiema dingo. Kai į ką nors labai įsitraukiame, laikas dingsta, žmogus pakliūna tarsi į „laiko skylę“.
Lengvi ir labai įdomūs užsiėmimai tam tikru atžvilgiu dar pavojingesni už lengvus ir neįdomius. Tačiau čia išryškėja paradoksas: būnant kitoje šalyje laikas dėl įspūdžių kažkodėl ištįsta, o, tarkime, žaidžiant kompiuterinį žaidimą jis staiga dingsta. Riba, kada įdomus užsiėmimas tampa savotišku narkotiku, labai slidi. Kodėl taip yra? Psichologas S. Tayloras mano, kad, prilipę prie ekrano, mes matome tik jį, o kai nuvykstam į kitą šalį, dėmesingai stebime viską aplink ir esame daug sąmoningesni. Pasirodo, žiūrėdamas televizorių ar net redaguodamas tekstą žmogus sutelkia dėmesį į vieną objektą ir nepastebi kitų – vadinasi, iš tikrųjų patiria labai mažai.
Kodėl laikas trumpėja su amžiumi?
Kad yra būtent taip, kaip rodo tyrimai, teigia net 93 procentai žmonių. Ne veltui sakoma, kad žmogus pragyvena du gyvenimus – iki vaikystės ir po to. Vaikystė daugeliui žmonių atrodo tokio pat ilgio, kaip tolesni septyniasdešimt metų.
Kuo spalvingesnis, atviresnis mūsų patyrimas, tuo laikas tampa „pilnesnis“ – tada jis tarsi išsitempia. Kai patyrimas ypač aštrus, pavyzdžiui, prieš avariją, ištįsta, regis, kiekviena sekundė. Bet dažniausiai laiką pailgina naujumas. Pamenu, kai po pirmo semestro studijų Vilniuje grįžau namo: atrodė, kad praėjo mažiausiai dveji metai. Tiek visko įvyko! Buvo keista, kad namie viskas kaip visada.
Kai tik prie ko nors priprantame, dėmesys nebeturi už ko „užsikabinti“ ir laikas pabėga greitai. Labai akivaizdus pripratimo pavyzdys: nustojęs sirgti žmogus kurį laiką džiaugiasi, kaip gera būti sveikam, dėkoja likimui, kad vėl yra stiprus ir laisvas, o paskui tai užmiršta ir sveikata pati savaime jokio ypatingo džiaugsmo jam nebeteikia, laikas vėl sutrumpėja. Kita vertus, pripratimas turi ir teigiamą prasmę: mūsų psichika taupo energiją. Juk jei mus nuolat draskytų daugybė naujų pojūčių, būtų labai sunku. Ir štai rezultatas: keturiasdešimtmečio žmogaus gyvenime jau labai nedaug nepažįstamų dalykų, jis kartoja veiksmus, kuriuos iki tol atliko daugybę kartų. Metams bėgant tai, kas jau įprasta, tampa dar įprasčiau, mes niekuo nebesistebime, nieko tikrai naujo nebematome ir tam tikra prasme nebegyvename.
Ką daro tie žmonės, kuriems senstant laikas nedingsta?
Atrodo, laikas senstant turi trumpėti ir kitaip būti negali. O ką įsigudrina padaryti tie 7 procentai žmonių (kaip rodo tyrimai, tokių žmonių tiek ir yra), kuriems senstant laikas nedingsta? Laiko padaugėja, kai atsiveriame naujiems potyriams. Savaitė išvykus į kitą šalį ar net į kitą miestą atrodo daug ilgesnė už namie praleistą savaitę. Grįžęs tikiesi, kad likusieji namie turės begalę naujienų, o pasirodo, kad viskas kaip buvę. Kai būdami jau suaugę imamės naujos veiklos ar įsimylime, mūsų gyvenimas staiga įgyja gyvybę ir gylį. Daugelis naujovių nepatogios, skausmingos, bet fantastiškai išplečia laiką, o gyvenimo gale tai tampa brangiausiais praeities momentais. Išgyvenimus nebūtinai lemia išoriniai pasikeitimai, jie gali būti ir vidiniai. Kaip sėkmingai stabdomas laikas psichologo kabinete! Ta valanda, kai atsigręžia į savo gyvenimą, dažnai klientui atrodo spalvinga ir ilga. Taip gyvenime laiko padaugėja.
Įsisąmoninkime, kas vyksta, pabaikime dieną pasakojimu, kas šiandien buvo prasminga ir ko norėtųsi ateityje, – taip irgi laimėsime daugiau laiko. Mūsų vidinis pasaulis – tai vieta, kurioje laikas ištįsta. Jis gali tapti begaliniu, sakraliniu laiku.
Pokalbis apie laiką – tai pokalbis apie gyvenimo esmę
Mūsų gyvenimas – tai tam tikras laiko intervalas. Kai susimąstai, tai laikas yra vienintelis dalykas, kurį iš viso turime. Tačiau daugelis žmonių visada kažkuo užsiėmę: valgydami ar vykdami į darbą prasiblaško muzika ar skaitiniu, po to dirba, vakare žiūri televizorių, savaitgaliais laiką suryja internetas, laisvalaikio pramogos. Taigi, išeina, jog norime gyventi kaip galima ilgiau, todėl valgome sveiką maistą, ir dedame visas pastangas, kad sutrumpintume savo gyvenimą. Kodėl taip yra? Juk visur, kur vaizduojamas rojus, žmonės paprastai ilsisi, o ne dirba. Kokia prasmė gyventi šiame pasaulyje, jei didesnę laiko dalį mes jame negyvename? Jeigu prarasime pinigus, mes galėsime juos uždirbti, bet jei prarasime laiką, jo sugrąžinti juk nebebus įmanoma.
Ar laiko gali užtekti? Įsivaizduokite, gali. Tik negali pakeisti laiko, nepadaręs esminių pokyčių savo gyvenime ir viduje. Mes iš tikrųjų galime jį pailginti ir jis pasidengs aukso dulkėmis. Galbūt retkarčiais puldinėsime kaip išprotėję, bet žinosime, kad tuoj sustosim ir viskas vėl grįš į vietą. Tą vietą, kurioje laiko labai daug.
Genovaitė Petronienė
