„Aš labai daug bendrauju su jaunais žmonėmis. Kai dar nebuvo karantino, mėgdavau lankytis įvairiose mokyklose, dalyvauti susitikimuose su mokiniais. Ir žinote, mes daug kalbėdavom apie laisvę, apie nepriklausomybę. Aš dažnai užduodavau tokį klausimą – kas jums yra laisvė?
Įprastai suaugusieji, ypač mano kartos žmonės atsako, kad laisvė yra vertybė. O mokiniai, jaunimas dažniausiai sako, kad laisvė yra galimybė. Ir tai absoliuti tiesa! Mes juk turime tokią išskirtinę galimybę kurti, statyti, o ne griauti ar tik aklai kovoti. Aišku, tai daryti yra žymiai lengviau, nes norint sukurti kažką vertingo, reikia įdėti labai daug pastangų ir vidinių resursų“, – atvirai sako N. Oželytė.
Nepriklausomybės akto signatarė taip pat nesistebi, kad Lietuvoje netyla diskusijos dėl homoseksualių žmonių, partnerystės įstatymo ir kitų jautrių temų, nes tokie dalykai galimi tik laisvose visuomenėse. Tačiau, pasak N. Oželytės, svarbu nepasiduoti žemo lygio retorikai ir sugebėti rasti savyje jėgų pagailėti tų, kurie geba tik įžeidinėti.
„Tie žmonės, kurie suvokia save kol kas tik kaip fizinius kūnus, jie fiziologiškai viską ir priima. Todėl jie sako, aišku, baisiais žodžiais, kad gamta taip neliepė, kad tai kažkokie nukrypimai. Bet jų argumentai yra vaikiški. Tik jeigu jau tu suvoki plačiau ir daugiau, tai turi priimti ne tik tą, kuris, tarkime, yra kitoks žmogus, bet ir tą, kurio raiška yra kitokia. Nagi, pagailėk tu jo! Jis pats kankinasi, paleisdamas iš savęs tokius dalykus.
Juk neapykanta niekada nesugriaus kito žmogaus, kuriam ji adresuota ir skirta, nes neapykanta labiausiai griauna tą, kuris ją jaučia. Pasidarai tuomet lyg ežys su išverstu kailiu ir tais spygliais save nuolat duri iš vidaus. Tau pačiam skauda, tu putoji, tu keikiesi ir tai yra užuojautos vertas dalykas, o kartu ir labai liūdnas dalykas“, – sako moteris.
O kaip N. Oželytei pavyko išugdyti savyje toleranciją kitaip mylintiems ir mąstantiems? Juk signatarė pati pripažįsta, kad yra senosios kartos atstovė ir kad augant sovietinėje santvarkoje buvo aukštinami dalykai, kurie šiandien nėra jokia vertybė.
„Aš tikrai anksčiau tokia nebuvau, kokia esu šiandien. O už tai, kad mane išlaisvino iš to smegenų kalėjimo, esu dėkinga savo anūkei. Ji dabar studijuoja, jai 19-ka. Kaip ir kiekvienas žmogus, kuriam daugiau metų, aš leisdavau sau mestelėti juokais vienokį ar kitokį žodį. Bet sykį anūkė mane pasisodino – jai buvo tada gal 15 metų – ir sako: „Žinai, aš tave labai myliu ir gerbiu, bet jeigu dar išgirsiu iš tavęs panašius žodžius, kurie mane labai žeidžia, jeigu negalėsi susilaikyti, tuomet mes nebūsime kartu“.
Po tokio pokalbio aš pirmiausia pradėjau labai gerbti savo anūkę ir antras dalykas – aš supratau, kad tai sąmoningo žmogaus pasakymas. Ji labai aiškiai supranta, kodėl taip daro ir kodėl man tai sako. Nuo tada aš kartu su anūke dalyvaudavau visose vaivorykštinėse eisenose, kur sutikau masę jaunų žmonių. Aš juos visus galiu apkabinti ir aš juos visus labai myliu“, – šypsodamasi sako N. Oželytė.
Visą interviu su N. Oželyte žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
„Pasikalbėkim“ – tai tv3.lt rubrika, kurioje žinomi ir įdomūs Lietuvos žmonės dalinasi savo kasdienybės akimirkomis. Dėl ko jie liūdi, džiaugiasi, ką naujo atranda ir kuo gyvena.
