Kaip neištirpti kultūrų mišrainėje?

Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tė Bi­ru­tė VA­LIO­NY­TĖ Šau­kė­nuo­se pri­sta­tė sa­vo fo­toal­bu­mą „Di­džio­ji Lie­tu­va“. Pen­kis ki­log­ra­mus sve­rian­tis lei­di­nys pa­tvir­ti­na di­din­gą Lie­tu­vos praei­tį. Apie tai, kas įkvė­pė iš­leis­ti to­kį al­bu­mą ir apie Lie­tu­vos li­ki­mą šian­die­ni­nė­je kul­tū­rų mės­ma­lė­je sig­na­ta­rė da­li­ja­si min­ti­mis in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“.

In­ven­to­ri­zuo­tas pa­vel­das

– Ko­dėl nu­spren­dė­te iš­leis­ti fo­toal­bu­mą su ob­jek­tais, ku­rių Lie­tu­va jau se­niai ne­be­tu­ri?

– Be­si­mo­ky­da­ma vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je mė­gau nag­ri­nė­ti Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės že­mė­la­pį. Jau ta­da sva­jo­jau ap­va­žiuo­ti se­no­sios mū­sų vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją.

Sva­jo­nė pra­dė­jo pil­dy­tis, kai 2004 me­tais Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo na­riams or­ga­ni­za­vau pir­mą­ją ke­lio­nę po LDK pi­lis.

Su­si­kau­pė di­de­lis fo­toar­chy­vas. Įs­pū­dis bu­vo toks gi­lus, jog ki­lo min­tis iš­leis­ti įspū­din­giau­sių pi­lių fo­toal­bu­mą. Be to, su­pra­tau, kad pri­va­lau in­ven­to­ri­zuo­ti mū­sų kul­tū­ri­nį pa­vel­dą už da­bar­ti­nės Lie­tu­vos ri­bų. Taip gi­mė fo­toal­bu­mo „Di­džio­ji Lietuva" trys da­lys. Pir­mo­ji ir ant­ro­ji api­ma kul­tū­ros pa­vel­dą Bal­ta­ru­si­jo­je, tre­čio­ji – Uk­rai­no­je.

Ša­lia kiek­vie­no ob­jek­to nuo­trau­kos yra trum­pas ap­ra­šas ir že­mė­la­pis, pa­gal ku­rį leng­vai su­ra­si­te no­ri­mą ob­jek­tą. Ypač džiau­giuo­si, kad 2009 me­tais pa­vy­ko 28 pi­lis nu­fo­tog­ra­fuo­ti iš oro. Uk­rai­na pro lėk­tu­vo lan­gą – tie­siog ne­pa­kar­to­ja­ma.

Val­dė be kom­piu­te­rių ir te­le­fo­nų

– Ko­kios min­tys ky­la ly­gi­nant šian­die­ni­nę ir Di­džią­ją Lie­tu­vas?

– Val­dy­ti di­džiu­lę LDK vals­ty­bę val­do­vui rei­kė­jo daug ži­nių ir su­ma­nu­mo bei ge­bė­ji­mų ad­mi­nist­ruo­ti šią te­ri­to­ri­ją. Šian­dien sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip bu­vo ga­li­ma iš Vil­niaus ar Tra­kų val­dy­ti to­kio dy­džio vals­ty­bę, kai ne­bu­vo nei te­le­fo­nų, nei kom­piu­te­rių. Di­džio­sios Lie­tu­vos val­do­vas bu­vo vien­val­dis ir bu­vo jo as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė už prii­ma­mus spren­di­mus.

De­mok­ra­ti­ja dik­tuo­ja sa­vo są­ly­gas. Vals­ty­bės val­dy­mas ta­po de­mok­ra­tiš­kes­nis, tuo pa­čiu ir su­dė­tin­ges­nis.

Da­bar Lie­tu­va yra ES ir NA­TO na­rė. Lie­tu­vos va­do­vai da­lį pro­ble­mų pa­ti­ki spręs­ti šioms or­ga­ni­za­ci­joms. Tuo bū­du per­lei­džia da­lį ša­lies ne­prik­lau­so­my­bės joms.

Be abe­jo­nės, šian­dien pa­sau­lio in­teg­ra­ci­ja yra vi­siš­kai ki­to­kia nei XI­V a. Stam­baus ka­pi­ta­lo lais­vas ju­dė­ji­mas su­kė­lė glo­ba­li­za­ci­jos pro­ce­są. Šis dik­tuo­ja ir sa­vo są­ly­gas pa­sau­liui.

Mū­sų kar­tai te­ko ypač su­dė­tin­gas iš­šū­kis – at­kur­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mą vals­ty­bę, ją in­teg­ruo­ti į pa­sau­lio tau­tų bend­ruo­me­nę ir tuo pa­čiu rū­pin­tis tau­tos ir vals­ty­bės iš­li­ki­mu. O iš­lik­ti ne­leng­va tau­tų mės­ma­lė­je. Bū­tent šio iš­šū­kio es­mės da­bar­ti­nė val­džia ir ne­su­vo­kia. In­teg­ra­ci­ja be stu­bu­ro yra tau­tos ir vals­ty­bės tirp­dy­mas. Tai da­bar vyks­ta spar­čiais tem­pais.

Kai­mo kul­tū­ra – pri­va­lu­mas, o ne at­si­li­ki­mo po­žy­mis

– Kaip mū­sų vals­ty­bę ir žmo­nes vei­kia pri­klau­so­my­bė Eu­ro­pai?

– Tei­gia­mai. Mes esa­me pil­na­tei­siai eu­ro­pie­čiai, bet su lie­tu­viš­ku men­ta­li­te­tu. Va­ka­rų Eu­ro­po­je kles­ti mies­to kul­tū­ra, o Lie­tu­vo­je vy­rau­ja kai­mo ir mies­to mi­ši­nys. Tuo mes iš es­mės ir ski­ria­mės. Tai yra trak­tuo­ja­ma kaip ša­lies at­si­li­ki­mo po­žy­mis. Ta­čiau įsi­gi­li­nę su­pras­tu­me, kad tai yra mū­sų pri­va­lu­mas.

Mes esa­me iš­sau­go­ję tai, ką Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys yra pra­ra­du­sios ne­grįž­ta­mai. Glo­ba­li­za­ci­ja nai­ki­na tau­tų ir vals­ty­bių sa­vi­tu­mus, at­ne­ša sa­vą kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas, ku­rios ne kas ki­ta, kaip kul­tū­rų miš­rai­nė. Tuo bū­du pa­sau­lis vie­no­dė­ja, o tau­tos pra­ran­da sa­vo tik­rą­jį vei­dą ir pa­ma­žu iš­tirps­ta.

Tik psi­cho­lo­gi­nis spau­di­mas Lie­tu­vai

– Ką ma­no­te apie ga­li­mą Jung­ti­nių Eu­ro­pos vals­ti­jų su­kū­ri­mą?

– Eu­ro­pos ko­mi­sa­ras Ž. E. Ba­ro­zas, at­vy­kęs į Lie­tu­vą, la­bai aiš­kiai pa­sa­kė, kad tau­ti­nių vals­ty­bių ne­liks. Tai reiš­kia, kad ko­mi­sa­ro gal­vo­je ku­ria­ma ES fe­de­ra­ci­ja. O tai vi­siš­kai ne­priim­ti­na Lie­tu­vai. Mes esa­me ma­ža tau­ta gy­ven­to­jų skai­čiu­mi, ir mū­sų rin­ka yra ne­di­de­lė.

Ko­mi­sa­ras to­kias min­tis Lie­tu­vo­je ga­li lais­vai reikš­ti, bet mes pri­va­lo­me iš to da­ry­ti iš­va­das. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip to­kios min­tys ga­lė­tų bū­ti reiš­kia­mos Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ar Pran­cū­zi­jo­je. Tuo la­biau ne­ma­nau, kad ang­lai ar pran­cū­zai su­tik­tų at­si­sa­ky­ti sa­vo vals­ty­bių ir tap­tų ES bend­ri­nės gi­mi­nės pi­lie­čiais. Šia­me ko­mi­sa­ro tei­gi­ny­je įžiū­riu tik psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą Lie­tu­vai.

Ma­nau, kad yra ki­tų bū­dų spręs­ti ES val­dy­mo klau­si­mą, ne­pa­žei­džiant vals­ty­bių su­ve­re­ni­te­to. Svar­biau­sia, kad vi­si es­mi­niai spren­di­mai bū­tų prii­ma­mi ne val­džios, bet tau­tos re­fe­ren­du­mo ke­liu.

Mus tirp­dy­ti pa­de­da ir Vy­riau­sy­bė

– Ar ti­ki­te, jog lie­tu­viams pa­vyks iš­sau­go­ti ta­pa­tu­mą spar­čia­me glo­ba­li­za­ci­jos pro­ce­se?

– Iš­sau­go­si­me tiek, kiek su­ge­bė­si­me at­si­spir­ti nu­tau­tė­ji­mui ir nu­tau­ti­ni­mui. Lie­tu­vos val­džia jau at­si­sa­kė pa­se įra­šy­ti tau­ty­bę, lyg ko­kią smulk­me­ną.

Tuo tar­pu man tai yra svar­bu. Tau­ty­bė yra pa­grin­di­nis ma­no, kaip Lie­tu­vos pi­lie­tės, iden­ti­fi­ka­vi­mo ko­das. Lie­tu­va priė­mė jai pri­mes­tas glo­ba­li­za­ci­jos žai­di­mo tai­syk­les be iš­ly­gų.

Vy­riau­sy­bė pa­ren­gė, o LR Sei­mas pa­tvir­ti­no Lie­tu­vos vys­ty­mo­si stra­te­gi­ją iki 2030 me­tų. To­kią stra­te­gi­ją drą­siai ga­li­ma pa­va­din­ti Lie­tu­vos iš­si­vaikš­čio­ji­mo po pa­sau­lį stra­te­gi­ja.

Tu­ri­me šan­są iš­lik­ti tik ta­da, jei tau­ta bus pa­reng­ta įveik­ti šį iš­šū­kį, o val­džia vyk­dys kryp­tin­gą po­li­ti­ką tuo klau­si­mu. De­ja, da­bar vyks­ta vis­kas at­virkš­čiai. Tik gra­žiais žo­džiais šio klau­si­mo neišsp­rę­si­me. Tam bū­ti­ni la­bai konk­re­tūs dar­bai.