Liga yra infekcinė, užkrečiama oro-lašeliniu būdu, pirmiausia pažeidžianti plaučius. Ji „negyvena“ ir neįsikuria pati prastesnėse sąlygose, šaltesniuose butuose, neprikimba nusižiūrėjusi vėsiau apsirengusį ar mažiau pavalgiusį vaiką. Turi būti kas nors, kas gali ta liga apkrėsti – sergantis atvira (aktyvia) ligos forma žmogus. Jis gali ilgai kosėti, čiaudėti šalia jūsų visuomeniniame transporte ar bet kokioje viešoje vietoje, tai gali būti sergantis ir daug bendraujantis su jumis bendradarbis. Ir jei pasitikrinsite pas gydytojus, Mantu reakcija gali parodyti, kad jūs turėjote kontaktų su tuberkulioze infekuotu asmeniu.
Tai dar nereiškia, kad būtinai susirgsite, bet jei jūsų imunitetas pasilpęs ir gyvenimo sąlygos prastesnės – galite. Tokia tikimybė yra, kaip ir yra garantuota tikimybė pasveikti.
Vaikų tuberkuliozė – suaugusiųjų tuberkuliozės atspindys
Suaugusiųjų serga daugiau nei vaikų. Šiemet pastebimi dažnesni susirgimų atvejai. Priežastys kelios: nebėra priverstinio gydymo nuo tuberkuliozės, dažniau pastebimas organizmo atsparumas vaistams, t.y., kai vaistai neveikia. Kai kurie ligoniai nesilaiko gydymo ir gyvenimo režimo – liga vėl sugrįžta, bet jie ir toliau vaikšto tarp mūsų, ignoruodami savo ir mūsų sveikatą. Taip, yra tokių. Vienas asmuo, sergantis atvira tuberkuliozės forma, gali apkrėsti 20 aplinkinių. O jei tėvai nesigydo, be jokios abejonės, suserga ir vaikai.
Mes lankėmės Vilniuje, Nemenčinės pl.7. įsikūrusioje Vaikų tuberkuliozės ligoninėje, kurioje pastoviai gydomi apie 50 vaikų iš Vilniaus ir aplinkinių rajonų. Pirmajame aukšte – mažiukai: nuo kūdikių iki pirmokėlių, antrajame – jaunimas iki 18 metų. Veikia mokykla, dirba auklėtojos.
Tuberkuliozės formos: latentinė ir atvira
Gyt. vaikų pulmonologė Danutė Butgenienė jau 22 metus gydo vaikus, sergančius plaučių ligomis. Ji Vilniaus vaikų tuberkuliozės ligoninės skyriaus vedėja. Savo darbu didžiuojasi, bet tyliai, interviu duoti neskuba. Iš karto klausiu: ar tuberkuliozė išgydoma? Gaunu užtikrintą atsakymą: išgydoma visiškai. Tik tam gali prireikti 6 – 9 mėnesių.
Nustebusi ir šiek tiek išsigandusi, kad ne visi pacientai ligoninėje vaikšto su apsauginėmis kaukėmis, sužinau, kad ne visi vaikai čia serga tuberkulioze. Yra kelios stadijos. Jei vaikas apsikrėtęs tuberkuliozę sukeliančiomis bakterijomis, t.y. tyrėjo kontaktą su užkratu, bet dar tuberkulioze neserga, tai yra vadinamoji latentinė tuberkuliozės infekcija, kuri ir atpažįstama atlikus Mantu mėginio tyrimą.
Gydytoja sutinka, kad Mantu – tai senas metodas, bet kol kas naujasis metodas Kvantiferonas dar yra prieštaringai vertinamas ir retai, kur taikomas. Be to, ne į kiekvieną Mantu reakciją reikia žiūrėti, kaip į garantuotą ligos signalą. Teisingai „perskaityti“ tyrimą gali tik kvalifikuotas, išmanantis medikas.
Latentinė tuberkuliozės forma – aplinkiniams nepavojinga, jokie ligos simptomai nepasireiškia. Iš apsikrėtusių tik 10 proc. gali susirgti aktyvia forma. Bet vis tiek tokiems vaikams taip pat geriau pabūti ligoninėje, kur tinkamai prižiūrimi, sustiprėję, galės grįžti namo. Šis procesas vadinamas tuberkuliozės kontrole. Stebima, kad liga nenugalėtų organizmo. Vaikams net leidžiama savaitgaliais grįžti namo.
Tačiau kartais gynybinis organizmo mechanizmas nepajėgia nukenksminti tuberkuliozės bakterijų. Tuomet vykstant tam tikriems procesams bakterijos išplinta plaučiuose ir visame organizme. Tai jau aktyvi tuberkuliozės forma. Atvira (aktyvi) ligos forma ligoninėje tai – visiška dviejų mėnesių izoliacija ir tik vieniši žygiai su kauke į tualetą.
Taigi, jei Jūs pats, ar Jūsų vaikas ilgai kosite, karščiuojate, naktimis prakaituojate, skrepliuojate ar net atsikosite krauju – nedelskite!
O kaip gi skiepai?
2–3 parų naujagimiai (dabar reikia tėvų sutikimo, o jie pastaruoju metu dažnai atsisako vaiką skiepyti) skiepijami BCG vakcina, kuri apsaugo tik nuo sunkių tuberkuliozės formų. Tai tas skiepas, nuo kurio randą nešiojame ant kairio peties. Skiepijama tik kartą gyvenime. Pasak gydytojos Danutės, praėjus 5–6 metams mūsų vidinė apsauga ima blėsti, skiepas nustoja veikti. Bet toks kūdikių vakcinavimas turi ir savų pavojų. „Pavyzdžiui, jei mama serga atvira tuberkulioze, bet to nežino ir jos naujagimį paskiepijo, vaikelis gauna dvigubą užkratą – nuo mamos ir skiepo. Tokiam vaikeliui bet kokiu atveju reikia skirti gydymą, net jei forma yra latentinė“, – sako D. Butgenienė.
„Dar besilaukiant naujagimio reikia įsitikinti, kad visi suaugę šeimos nariai sveiki. Seniau būdavo privalomai tikrinami visi kartu su nėščiąja gyvenantys šeimos nariai, ar jie neserga tuberkulioze; dabar tuo tenka patiems pasirūpinti“, – savo straipsnyje teigia kita šios ligoninės gydytoja vaikų pulmonologė Elena Sučilienė.
Kažkada buvo atliekamos revakcinacijos, o dabar tik šešiamečiams prieš mokyklą padaromas Mantu mėginys, todėl, pasak medikių, yra pastebimas tokio amžiaus pacientų pagausėjimas. „Nes kur ieškai, ten ir randi“, – sako Vaikų tuberkuliozės skyriaus vedėja.
Sveikatos ministro įsakymu, pasitikrinti dėl tuberkuliozės ir atlikti Mantu tyrimą turėtų asmenys patenkantys į rizikos grupes. „Todėl jei apylinkės gydytoja gerai dirba ir žino savo kontingentą, turėtų paskatinti tokius žmones tai padaryti. Ir jei viskas vyktų sklandžiai, susirgimų atvira tuberkuliozės forma tikrai sumažėtų. Bet, aš manau, kad šitas darbas nėra gerai atliekamas. Gal gydytojai nesuspėja, ar yra kitokių priežasčių“, – svarstė B. Butgenienė.
Ligoninės džiaugsmai ir rūpesčiai
Garantuotas valstybės finansavimas
Graudžiame praėjusio amžiaus pradžios statybos pastate akivaizdžiai gyvena viltis ir optimizmas. Gydytoja didžiuojasi, kad gydymui ligoninė turi viską. Geras vaistų finansavimas: kokių ir kiek užprašo, tiek ir gauna. Ligoniui nieko mokėti nereikia, o jis gauna net tokių vaistų, kurie kainuoja, pvz., vienas gramas – 800 Lt. Ir tai tėra vienos dienos dozė!
Dozės parenkamos labai tiksliai, atsižvelgiant į vaiko amžių, svorį, gretutines ligas. Nors vaistų pacientai gauna nemažai, gydytoja nuramino, kad jų šalutiniai poveikiai nėra didesni nei bet kokių kitų. Be to, pagrindinis vaistas inoziazidas yra kompenuojamas ir pacientui išėjus iš ligoninės.
Ligoninėje visos lovos užimtos. Kai kurie vaikai šitą vietą namais vadina apie metus. Kiti, jei viskas gerai – gydosi iki 6 mėn. Trumpiausias laikas – 70 dienų. Visus lovadienius finansuoja valstybė.
Puiki diagnostika
Ligoninėje atliekama ne tik visapusiška tuberkuliozės diagnostika, bet vaikas tiriamas ar nėra gretutinių ligų, o jų dažnas infekuotasis turi. Tai ir mažakraujystė, ir bronchų ligos, diabetas ir dar kitokios negandos. „Žiūrime ne „per vamzdį“, t.y. siaurai, – sako medikė. – Siekiame maksimaliai padėti žmogui. Jei liga ne mūsų krypties, ištyrę nukreipiame mažąjį pacientą, ten, kur jam padės“.
Dar gydytoja pasidžiaugė nepaprastai tiksliu molekuliniu genetiniam tyrimu Genexpert, leidžiančiu per dvi paras gauti atsakymą, kokiems vaistams paciento organizmas yra jautrus (tiks gydymui), o kokiems atsparus, kad galima būtų parinkti alternatyvų gydymą kitais vaistais. O tokia galimybė visada yra. Tik gydymas gali užtrukti ilgiau, jei paaiškės, kad inoziazidas konkrečiam ligoniui naudos neduos.
Pažadėta rekonstrukcija
Kalbamės apie sąlygas, kuriose gydosi vaikai. „Taip, pastatas senas, reikalaujantis kapitalinio remonto“, – sutinka vedėja. – „Reiktų keisti duris, langus, sutvarkyti dušus, tualetus. Namą graužia senamiesčio grybas. Sąlygos tikrai nėra tokios, kokios turėtų būti, bet yra didžiulis kiemas, jame gausu medžių, yra vaikams, kur pasivaikščioti. Džiaugiamės ir tuo, kad turime aukšto lygio dezinfekcines priemones, oras patalpose vėdinamas ir kvarcuojamas, personalas aprūpintas geriausiomis kaukėmis. Taigi, nei personalas, nei pacientai užsikrėsti vienas nuo kito tikrai negali, tokių atveju nebuvo. Be to, nuo šių metų gegužės 1 d. mūsų ligoninė prijungta prie Santariškių klinikų, bus reformų, žadamos naujos patalpos, bet kada, atsakymo kol kas neturime. Laukiame“.
Ašaros atvykus, ašaros išvykstant
Apsilankau dar viename Vilniaus vaikų tuberkuliozinės ligoninės kabinete. Čia pirmiausia patenka išsigandę ir besitikintys pagalbos tėvai su savo sergančiais vaikais. Priėmimas. Jame kaip šviesa šiame niūriame pastate pasitinka gyd. vaikų pulmonolgė Danguolė Tamošiūnienė. Ji bus Jūsų atžalos gydanti gydytoja, stebės ir prižiūrės jį nuo pat pirmos dienos iki tol, kol bus visiškai rami dėl jo sveikatos. Bus jam ir gydytoja, ir mama, ir draugė. Pasidomiu, koks gi tas stebuklingas receptas, surasti bendrą kalbą su skirtingo amžiaus, auklėjimo, charakterių vaikais?
„Aišku, kai pasakai, kad gydymas truks mažiausiai 70 dienų, o kitą kartą ir gerokai ilgiau, būna visiškas šokas ir tėvams, ir vaikams, – sako gydytoja pulmonologė .– Tada tiesiog pradedi vaikui aiškinti, kas tavęs laukia, kaip čia bus, kaip tu jausiesi, kai atsigulsi, kai vyksi namo. Juk čia dažnai atvykimą lydi ašaros ir išvykstant verkiama, nes sunku skirtis. Iš pat pradžių bandai su vaiku rasti bendrą kalbą.
Stengiamės prieiti prie vaiko labai individualiai. Jei matai, kad vaikas linkęs bendrauti, pakalbini. Kitą gal kuriam laikui palieki ramybėje. Su vaikais šnekamasi, jie pasipasakoja, tu bandai spęsti jų problemas, klausinėji, kas blogai, kas nuskriaudė.“
O vyresniam vaikui jau gali ir detaliau papasakoti apie ligos ir gydymo eigą. Toks pats supranta, kad gydytis reikia ir nusiramina, laikosi nurodymų. Matome, kad elementarus žmogiškas bendravimas duoda tikrai džiuginančių rezultatų. Be to, turime tikrai labai gerą kolektyvą. Puikios sesutės, kurios moka motiniškai prieiti prie mūsų ligoniukų, patyrusi, vaikų mėgiama, auklėtoja. Vaikai atsipalaiduoja, supranta, kad čia ne kokia griežto režimo įstaiga, o jų kol kas antrieji namai.
Žinoma, būna ir išimčių, ir pabėgimų, ir kasdieninių konfliktų, bet tai retesni atvejai. Vaikai čia ir susidraugauja, ir net įsimyli, susibičiuliauja su personalu. Pamato, kad yra dar labiau už juos nuskriaustų, vieni kitiems padeda. Ir man geriausia padėka, kai išlydi vaiką, kuris gražus ir besišypsantis, o gal su nuoširdžiomis ašaromis išvyksta pasveikęs namo. Tada supranti, kad esi savo vietoje.“
