Nuo kitų metų viešojo maitinimo ir girdymo įstaigose nebebus galima rūkyti. Lietuva taps bene pirmąja Vidurio ir Rytų Europos šalimi, priėmusia tokį drastišką įstatymą. Stengiamės būti šventesni už popiežių, t. y. vakarietiškesni už Vakarus, bent jau didelę dalį Vakarų valstybių.
Esame labai taisyklingi ir politiškai korektiški, tačiau tik įstatymų, o ne elgesio kultūros lygiu. Kitaip sakant, pilietinė sąmonė smarkiai atsilieka nuo įstatymų bazės ir tokiems „taisyklingiems“ įstatymams esame pribrendę tiek, kiek beždžionės, kurioms, tarkim, įstatymu būtų uždrausta nuogais užpakaliais lakstyti po mišką.
Sugriežtėjusios Švedijos pavyzdžiu (irgi visai nebūdingu daugumai ES valstybių) sugriežtinome prostitucijos persekiojimą – baudžiamas jau ir klientas (nors būtų galima klausti iš principo, kiek valstybei reikia kištis į tokį atvejį, kai du suaugę piliečiai savo noru turi lytinius santykius).
Dabar ketinama įvesti reikalavimą kiaurus metus važinėti su įjungtomis šviesomis, nors Europoje taip yra tik Šiaurės šalyse ir jas mėgdžiojančiose Estijoje bei Latvijoje. Pateikiama statistika, kad įjungtos šviesos sumažina avarijų ir mirčių skaičių – kilnus dalykas. Bet nepaaiškinama, ar ši statistika galioja ir saulėtomis dienomis, ar tik ūkanotu rudens ir žiemos laikotarpiu. O gal priešais slenkantis nuolatinis žėrinčių šviesų srautas vargina vairuotojo akis? Jeigu jau tokia veiksminga ši priemonė, tai kodėl jos nepriima visa Europos Sąjunga? Juk yra, pvz., bendras reikalavimas miestuose apriboti greitį iki 50 km/h (ir tai abejotina priemonė, bet pas mus mažai kas jos paiso).
Apskritai taisyklingus įstatymus priimti labai lengva, bet labai sunku realiai pagerinti žmonių elgesį visuomenėje, padorumą, sąmoningą tam tikrų normų laikymąsi. Štai neseniai du vairuotojai nusprendė kelyje palenktyniauti – baigėsi tuo, kad vieno automobilis rėžėsi į dviračiais važiuojančius vaikus, žuvo keletas žmonių. Jokios šviesos čia nebūtų padėjusios. Dauguma mirtinų avarijų įvyksta dėl to, kad smarkiai viršijamas saugus greitis ir, žinoma, dėl to, kad vairuotojai būna girti. Nors už vairavimą išgėrus seniausiai galioja griežtos bausmės, šis draudimas pažeidinėjimas kone masiškai.
Štai važinės lietuviai visus metus įjungtomis šviesomis, bet ir toliau traiškys žmones bei daužys automobilius kur kas didesniais mastais negu tose Europos šalyse, kuriose reikalavimo dėl šviesų nebus. Todėl, kad tose šalyse vairuotojai, kaip ir apskritai piliečiai, yra kur kas sąmoningesni, o elgesio kultūra gerokai aukštesnio lygio.
Šalia nedrausmingo ir tiesiog chamiško vairuotojų elgesio gatvėse ir keliuose galioja absurdiškai korektiškos taisyklės, iš esmės skatinančios grėsmingus pažeidimus. Apie policijos akcijas pranešinėjama iš anksto, vietos, kuriose yra automatiniai greičio matuokliai, žymimos specialiais ženklais, žiniasklaida įtvirtino požiūrį, kad policijai gaudyti greičio mėgėjus „pasislėpus krūmuose“ yra ne tik gėdinga, bet ir žmogaus teisių pažeidimas. Matyt, todėl, kad dauguma žurnalistų yra jauni ir patys mėgsta skrajoti dideliais greičiais – turbūt ir tuoj po to, kai parašė žinią apie avariją, kurioje dėl neatsargaus greičio žuvo keletas žmonių.
Bet kai sąmoningumo sunku tikėtis, gal bent kiek drausmintų baimė, kad policija su greičio matuokliais gali tykoti bet kur ir bet kada. Deja, policija neretai tyko nepavojinguose ruožuose, kur vairuotojams lengva įkliūti, pvz., miške prie miesto, kur galioja gyvenvietės zonos taisyklės.
Vos ne korektiškiausi ir „pažangiausi“ Europoje įstatymai galioja šalyje, kurios visuomenėje gausu cinizmo, chamizmo, teisinio nihilizmo ir paniekos artimam savo. Mes ir toliau kasdien skaitysime spaudoje apie žiauriausius nužudymus, bet toje pačioje spaudoje regėsime šventą pasipiktinimą tuo, kad kažkas paviešino kažkieno asmens kodą, nes juk pagal labai korektišką įstatymą to daryti nevalia, mat tuo kas nors kaip nors galbūt galėtų papiktnaudžiauti. Smulkmeniškai gilinamės į absurdiškus lygių galimybių įstatymo taikymo niuansus, tačiau tūkstančiai vyrų kasdien muša savo žmonas ir luošina vaikus, o tie suaugę taps nusikaltėliais.
Daugumą pastarojo meto gaisrų sukėlė žmonės ir ne dėl to, kad rūkė kavinėse, o vis dėl to paties nekultūringumo, chamizmo, teisinio nihilizmo, tamsuoliško grįžimo prie pirmykštės lydiminės žemdirbystės ir pan. Tai yra storžieviškas aplombas, stačiokiškas egoizmas, geriausiai nusakomas šį reiškinį ypač gerai pažįstančių kaimynų kalbos frazėmis: „do lampočki“, „chalatnoje (arba naplevatelskoje) otnošenije“ ir, žinoma, necenzūrinėmis. Aš esu netašytas mužikiškas ponaitis, tad spjoviau ant visų draudimų: važiuoju kokiu noriu greičiu, nuorūką ir bet kokią šiukšlę metu miške kur noriu, užsigeidęs deginu žolę, juk elgtis kultūringai, mandagiai, gerbti įstatymus – skystablauzdžių lepšių reikalas.
Visokių rūšių chamizmas įsigalėjęs įvairiuose visuomenės sluoksniuose, ir tikrai ne dėl to, kad trūksta gerų, „taisyklingų“ įstatymų. Štai galioja įstatymas, kad 25 metrų ruožu nuo vandens telkinio turi būti visiems prieinama teritorija. Bet daug savininkų šį įstatymą pažeidinėja, atsitveria savo valdas. Deja, tenka suprasti ir juos, nes kas gi norės, kad jam po langais jauni gorilos stūgautų, keiktųsi, daužytų butelius ir išvykdami paliktų pievoje krūvas šiukšlių.
Tačiau kur nereikia, mes labai taisyklingai, korektiškai rūpinamės tariamomis žmogaus teisėmis, pvz., nerimaujame, kad gatvėse įrengtos vaizdo stebėjimo kameros gali pakenkti ne tik nusikaltėliams, bet ir doriems piliečiams.
O dabar galima prognozuoti tokį realistinį vaizdelį. 2007 m. sausio pirmą kokio nors miestelio smuklėje padavėjas perspėja klientą, kad patalpoje nerūkytų. Po naujamečio švenčių pagiriotas žaliūkas atsistoja ir smogia padavėjui į veidą. Jo draugužiai kvatojasi, rūko ir jokia žiniasklaida nei policija apie tai nė nesužino.
