Aktyviausius protestuotojus, regis, patenkintų tik visiškas „Maximos LT“ įkurtos įmonės pasitraukimas iš sandorio. Tačiau protestai – pavėluoti, be to, užmirštamas aplinkinis pasaulis.
Virė titaniškos aistros, nuo kurių Lietuva įkaito tiek, kad žiema pasitraukė. Vieni kitiems į atlapus ir net į gerklę kibo ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, žurnalistai.
Diskusijų laidos iš nuobodžių paplepėjimų virto žodžių mūšių laukais, kuriuos stebintys žiūrovai, palaikydami vieną ar kitą pusę, šaukė ir švilpė. Įtampa augo, kaito iki raudonumo, lažybose – pasirašys prezidentas ar vetuos – buvo statomos vis didesnės sumos. Ir štai galų gale antradienį Jis tarė žodį. Visi lengviau arba sunkiau atsikvėpė. Ir persigrupavo naujoms kautynėms.
Kalbant rimčiau, kaip ir daugelio panašių protestų atveju, aistros buvo truputį pavėluotos. O juk dar birželio mėnesį LRT tinklalapyje buvo paskelbtas Marijaus Širvinsko straipsnis „Neik su „Vilniaus prekyba“ obuoliauti“. Straipsnio autorius pats pripažino, kad ne jis pirmas reiškia susirūpinimą dėl didžiojo projekto, bet tai turbūt buvo pirmas tokios plačios apimties kritinis išdėstymas. Bet taip pat jis teigė ir štai ką: „Rašau šį komentarą ir jau sulig pirmaisiais žodžiais juo beveik nebetikiu“. Nebetiki todėl, kad mano, jog naujosios atominės jėgainės projektas įgijo galingą pagreitį, jau įvyko „stebėtinai vieningas balsavimas parlamente“, o prieštaraujančių balsų beveik nesigirdi.
Taip rašyta birželio mėnesį, ir prireikė dar keleto mėnesių, kol protesto banga tapo visiems matoma, ji palengva kilo ir stiprėjo, kol galiausiai pasiekė tiesiog isterišką lygį. Atrodo, kad didžiausia problema yra privataus investuotojo patikimumas: M. Širvinsko straipsnyje aprašyta ne tik, kaip „Vilniaus prekyba“ pasinaudojo lengvatomis neįgaliųjų organizacijoms, bet ir kaip manipuliavo VST turto vertinimu privatizavimo procese bei kiti dalykai.
Dabar aktyviausius protestuotojus, regis, patenkintų tik visiškas „Maximos LT“ įkurtos įmonės pasitraukimas iš sandorio – iš tikrųjų jokių kitų saugiklių ir garantijų nebeužtektų, nors kartais skelbiama ir kitaip. Nes Valdas Adamkus savo kalboje antradienį pasakė dar ir štai ką: „Vetavus šį įstatymą, liktų galioti ankstesnysis, dar vasarą didele Seimo balsų dauguma priimtas įstatymas, kuris, teisininkų ir ekonomistų nuomone, yra prastesnis už dabartinį.“ Nė vienas protestuotojas turbūt nesiryš to paneigti, nors tada, kai buvo priimtas blogesnis įstatymas, jie tylėjo, o viešai protestavo tik M. Širvinskas ir dar keletas žmonių.
Dar labiau pavėluoti yra svarstymai, kad galbūt atominės elektrinės iš viso nereikia, gal ji neapsimokės, gal ji nesumažins energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos ir pan. Protesto balsai intensyvėdami darėsi pernelyg margi. Vieni piktinasi, kad nėra garantijų, jog jėgainė tikrai bus statoma, kiti aiškina, kad galbūt jos statyti apskritai nereikia. Iš tikrųjų kartais taip užsižiūrima į savo kiemą, kad užmirštama, jog egzistuoja dar ir aplinkinis pasaulis, – jeigu jėgainę statytų viena Lietuva, tai tikrai būtų pavojinga avantiūra, bet dabar Lietuva – tik viena iš keturių projekte dalyvaujančių valstybių.
Protestai, regis, buvo nesėkmingi, nors, žinoma, jie dar anaiptol nesibaigė. Bet labai galimas daiktas, kad protestai vis dėlto buvo sėkmingi kita prasme. Nes, ko gero, dabar sukurta tokia atmosfera, kad „NDX Energija“, nuolat priekabiai stebima nemažos dalies visuomeninių ir politinių jėgų, negalės lengvai piktnaudžiauti savo padėtimi šiame projekte. Toks netiesioginis laimėjimas gana dažnai lydi panašius protestus, nors protestuotojai tuo niekada nesitenkina. Pvz., 1992 m. į valdžią atėję buvusieji komunistai ir dalis jų rinkėjų buvo linkę kaip nors pusiau gręžtis į praeitį ir į rytus, bet pasipiktinimo banga neleido to daryti.
Taip pat reikia neužmiršti, kad iki galimo elektrinės statybų užbaigimo ir elektros kainų nustatymo dienos praeis dar daug metų, per tą laiką pasikeis ne viena vyriausybė, ir jos tikriausiai nebus tokios palankios šiam investuotojui kaip dabartinė, o juk dauguma akcijų vis dėlto priklauso valstybei.
Ir dar vienas veiksnys. „Maxima LT“ negali lengvai susipakuoti ir su visu savo verslu dingti iš Lietuvos. Jau dabar, kai grėsmės labai tolimos ir tik hipotetinės, girdime balsų, raginančių boikotuoti „Maximos“ parduotuves. Esant realiai grėsmei, boikotas gali virsti realybe, o juk mažmeninė prekyba, skirtingai negu energetika, yra aršios konkurencijos sritis – čia ir keleto procentų pirkėjų netekimas gali būti svarbus.
