Viename garsiausių istorijoje šnipinėjimo skandalų, vykusiame prieš pusę amžiaus, yra kelios labai įdomios sąsajos su Lietuva.
Kai 1960-ųjų vasarą, vieną šeštadienio popietę, rytų Londone, Kranlio gatvėje, pasirodęs apyjaunis vyras elegantišku kostiumu paskambino į 45-uojo numeriu pažymėto namo duris, sujudėjo priešais stovinčio namuko užuolaidos. Londono miegamųjų rajonų senutės nuolat budi prie savo langų, akylai stebėdamos nuobodžią aplinką. Šįkart kostiumuotą atvykėlį peržvelgusi močiutė nusivylusi grįžo prie mezginio. Nieko įdomaus – tas elegantiškasis nepažįstamasis į 45-ąjį namą atvyksta kas mėnesį, dažniausiai savaitgaliais. Jam užėjus nebūna triukšmo, išgertuvių ar skandalų, žodžiu, tikra nuobodybė.
Netrukus papasakosime, kokias baisias paslaptis slėpė Kranlio gatvės 45-asis namas ir ramieji jo gyventojai sutuoktiniai Piteris bei Helena Krogeriai. Prisidengę prekyba retomis apdulkėjusiomis knygomis, iš tikro abu buvo vieni geriausių Sovietų Sąjungos istorijoje šnipų ryšininkų.
Tas šnipas – kostiumuotasis atvykėlis, klestintis verslininkas Gordonas Lonsdeilas, o iš tikro jo vardas ir pavardė – Kononas Molodas. Na o jo ryšininkai P. ir H. Krogeriai – pirmoji šios nešvarios istorijos sąsaja su Lietuva.
Šnipą ruošė nuo vaikystės
Tas P. Krogeris iš tikro buvo Morisas Koenas (1910–1995), o iki užverbuojama šnipinėti jo žmona Helena Koen (1913–1992) iš tikro buvo Lona, mergautine pavarde Petkė. Abu ryšininkai buvo gimę JAV, bet ne „grynakraujai amerikiečiai“ – kilę iš emigrantų žydų šeimų, kadaise gyvenusių carinės Rusijos pakraštyje, mūsų žemėse.
Moriso motina buvo Vilniaus žydė, o Lonos tėvai – Lenkijos žydai. Pasirinkęs komunistines pažiūras, M. Koenas 1938 metais internacionalinės brigados gretose Ispanijoje kovojo su frankistais Ten sovietai jį ir užverbavo. Grįžęs į JAV, M. Koenas su būsimąja žmona Lona susipažino būtent Komunistų partijos mitinge.
Na o 1922 metais Maskvoje rusų inteligentų šeimoje gimęs K. Molodas žvalgo darbui pradėtas ruošti nuo mažumės. 1932 metais jis, dešimtmetis, buvo išsiųstas pagyventi pas tetą į JAV. Grįžęs 1938 metais į Maskvą, 1940-aisiais pabaigė vidurinę.
Tolesnius jaunuolio planus sutrukdė karas. K. Molodas jį visą iki pat Berlyno perėjo žvalgu. Demobilizuotas įstojo į Maskvos užsienio prekybos universiteto Juridinį fakultetą. Be tobulai mokėtos anglų (gyvenimo JAV patirtis) kalbos, studijuodamas išmoko vokiečių, prancūzų ir kinų kalbas.
Mokėsi kalbos, kurią mokėjo
1951 metais K. Molodas staiga dingo. Jo žmonai buvo pasakyta, kad esąs išsiųstas dirbti į gūdžią Kinijos provinciją, o iš tikro jis buvo intensyviai pradėtas ruošti šnipo darbui.
1953 metais K. Molodas tyliai pasirodė Kanadoje su kanadiečio G. Lonsdeilo (kaip vėliau išaiškėjo, paslaptingai nužudyto 1943 metais Suomijoje) dokumentais. 1955-ųjų kovą K. Molodas-Lonsdeilas per JAV atvyko į Londoną studijuoti universitete, nes čia, girdi, mokslas pigesnis.
Anglijos sostinėje šnipo laukė pirmas grobis – daugelis studentų pasirodė esantys britų ir amerikiečių žvalgai, ruošiami darbui Kinijoje. KGB, žinoma, labai apsidžiaugė, iš K. Molodo gavusi jų pavardes. Kartą vienas bendramokslis jam prasitarė: „Žinai, Gordonai, mūsų grupėje tik tu ir aš nesame žvalgybos karininkai...“
Netrukus K. Molodas-Lonsdeilas Anglijoje už KGB pinigus pradėjo automobilių apsaugos sistemų ir tuo metu kavinėse plačiai naudojamų muzikos automatų prekybą. Tas verslas šnipui leido nekeliant įtarimų daug keliauti po visą Didžiąją Britaniją ir bendrauti su kuo įvairiausiais žmonėmis. Verslas klestėjo, plevėsiškai ir prabangiai gyvenantis K. Molodas-Lonsdeilas mezgė vis naujas pažintis, o kaip komunikabilus ir išvaizdus vyras, nuo moterų tiesiog negalėjo atsiginti.
Užverbavo nedorą klerką
Šnipai, pasirodo, irgi gauna atostogų. Kartą per metus ar net dažniau, keisdamas pasus, žvalgas grįždavo į Maskvą pas žmoną, kuri 1958 metais pagimdė sūnų Trofimą Molodą. Pailsėjęs žvalgas grįždavo į Angliją megzti naujų naudingų pažinčių.
Pati vertingiausia K. Molodo-Lonsdeilo pažintis buvo užmegzta Portlende – slaptos karinės jūrų laivyno bazės klerką Harį Houtoną (1906–1992) jis užverbavo pardavinėti slaptą informaciją. Tik negalima teigti, kad šis užverbavimas buvo vien rusų šnipo nuopelnas.
H. Houtonas susikompromitavo dar 1951 metais, kai tarnavo Didžiosios Britanijos ambasados Varšuvoje apsaugos tarnyboje. Komunistinės Lenkijos žvalgyba susekė, kad H. Houtonas pasipelnymo tikslais juodojoje rinkoje spekuliuoja kava bei vaistais, be to, pernelyg girtauja – tuo pasinaudodama, šantažu jį užverbavo. Apie tai buvo pranešta kolegoms Maskvos KGB.
Informacija tekėjo 4 metus
Tad K. Molodas-Lonsdeilas, verbuodamas plevėsą anglą, žinojo jo silpnas vietas – suterštą reputaciją, prastą materialinę situaciją (dėl girtavimo išsiskyręs su žmona, jis gyveno namelyje ant ratų). Šie koziriai puikiai suveikė. Tik K. Molodas-Lonsdeilas nenorėjo H. Houtono išgąsdinti atskleisdamas visą teisybę, todėl pamelavo esąs JAV karinių pajėgų žvalgybos karininkas Aleksas Džonsonas ir pasiūlė gerus pinigus už iš bazės išnešamą slaptą informaciją.
H. Houtonas, patikėjęs, kad informaciją teiks britų sąjungininkams amerikiečiams, sutiko. Negana to, nešioti namo perfotografuoti iš darbo „pasiskolintus“ slaptus dokumentus jis priprašė savo meilužę – tos pačios Portlendo karinės bazės darbuotoją Etelę Dži (1914–1992). Tai buvo ypač paranku, nes bazės apsauga moteris tikrindavo žymiai atsainiau.
Taigi per 4 metus meilužės padedamas H. Houtonas rusų šnipui išnešė krūvą itin slaptų, neįkainojamų dokumentų apie povandeninių laivų, jų atominių reaktorių konstrukciją, slaptus karinių bazių žemėlapius, žinias apie povandeninių laivų aptikimo sonarus ir netgi kuriamą bakteriologinį ginklą. Kaskart nupirktąją informaciją K. Molodas-Lonsdeilas veždavo į Londoną, Kranli gatvės 45-ąjį namą. O jau čia lietuviškų šaknų turintys ryšininkai Koenai-Krogeriai dokumentus paversdavo mikrojuostomis ir perduodavo į Maskvą.
Nereikia taškytis pinigais!
Išdavikai išduoda išdavikus. Truputį trenktas Lenkijos žvalgybos karininkas Michalas Golenevskis (1922–1993), vėliau pasiskelbęs Rusijos sosto įpėdiniu Romanovu, 1958 metais parsidavė amerikiečiams.
Dar prieš 1961-uosius pabėgdamas į JAV jis išdavė, jog sovietams nuteka informacija iš Didžiosios Britanijos Portlendo karinės bazės...
Ėmusi tikrinti šią nemalonią žinią, britų karinė žvalgyba MI5 susidomėjo tuo metu aiškiai ne pagal pajamas gyvenančiu H. Houtonu. Uždirbdamas kuklią 714 svarų sterlingų per mėnesį algą, jis taškėsi pinigais – nusipirko naują automobilį, paklojo bankui 10 000 svarų sterlingų įnašą už nusipirktą namą, ūžė restoranuose. Pradėjus išlaidųjį klerką sekti, 1960-ųjų vasarą buvo užfiksuoti jo pasimatymai bei apsikeitimai paketais su K. Molodu-Lonsdeilu, o tada – ir pastarojo vizitai į Londoną pas Koenus-Krogerius.
1961-ųjų sausio 7-ąją, šeštadienį, H. Houtonas su meiluže traukiniu atvyko į Londoną. Išėjusi iš Vaterlo stoties porelė susitiko su K. Molodu-Lonsdeilu, perdavė jam paruoštą paketą...
Sulaikę visą trijulę, Skotlandjardo pareigūnai tame pakete rado 4 slaptus dokumentus iš Portlendo karinės bazės ir 300 kadrų juostelę, kurioje nufotografuoti povandeninių laivų branduolinių variklių brėžiniai bei aprašymai.
Britanijos teismai – gailestingi
Tą pačią dieną buvo sulaikyti ryšininkai P. ir H. Krogeriai (Koenai). Jųdviejų namuose rastas visas kalnas įkalčių: nelegali radijo stotis, mikrofilmų gaminimo laboratorija, šifravimo technika ir net K. Molodo-Lonsdeilo ranka rusiškai rašytas pranešimas, dar nespėtas išsiųsti Maskvai.
Išgirdę, kad suimami dėl šnipinėjimo Sovietų Sąjungai, įkliuvėliai reagavo skirtingai. H. Houtonas emocingai sušuko buvęs tikras idiotas, jo meilužė Etelė Dži apsižliumbė, esą nieko bloga nedariusi, na o K. Molodas-Lonsdeilas pabrėžtinai abejingai paprašė: „Atrodo, man teks pas jus ilgokai užsibūti. Gal galėtumėte man kameroje parūpinti gerą šachmatų partnerį?“
Britanijos teismai – gailestingi. Milijardinius nuostolius savo tėvynei ir visoms NATO valstybėms padaręs niekšas laivyno bazės klerkas H. Houtonas bei jo paslaugioji meilužė E. Dži buvo nuteisti kalėti po 15 metų. Ryšininkė Helena-Lona pasodinta 20 metų, o jos vyras M. Koenas-Krogeris bei šnipas K. Molodas-Lonsdeilas – po 25 metus. Beje, taip ir nepavyko įrodyti, kad pastarasis dirbo sovietams, neišdavė jis ir savo rezidentūros.
Pasenę šnipai tampa rašytojais
Tačiau nė vienas nuteistųjų visos bausmės neiškalėjo. Parsidavėliai H. Houtonas su meiluže E. Dži paleisti po 9 metų, 1970-aisiais. Po to jiedu susituokė, o H. Houtonas parašė memuarų knygą „Operacija „Portlendas“. Joje jis save pavaizdavo beveik supermenu ir priskiedė nesąmonių.
1969 metais ryšininkai Koenai-Krogeriai buvo iškeisti į Maskvoje įkliuvusį britų šnipą Džeraldą Bruką. Po to abu „išmainytieji“ Maskvoje dirbo KGB šnipų ruošimo mokyklose, buvo apdovanoti aukščiausiais Rusijos ordinais – Didvyrių žvaigždėmis (tiesa, abu – po mirties).
Na o K. Molodas-Lonsdeilas 1964 metais buvo iškeistas į garsiojo KGB karininko išdaviko Olego Penkovskio (1919–1963) ryšininką britų verslininką Grevilą Viną (1919–1990). Beje, 1967 metais pastarasis irgi išleido memuarų bestselerį – „Žmogų iš Maskvos“.
Tik iškeitę G. Lonsdeilą anglai sužinojo, kad tikroji jo pavardė – Molodas.
Nebuvo lojalus režimui
Sovietų Sąjungoje pulkininkas K. Molodas-Lonsdeilas irgi dirbo KGB, ruošė šnipus ir, suprantama, ilgėjosi valiūkiško milijonieriaus G. Lonsdeilo gyvenimo. Pasaulio mačiusio žvalgo akis badė kai kurios sovietinės nesąmonės. Nenuostabu, kad jis nebuvo absoliučiai lojalus režimui, slapta klausėsi Vakarų radijo stočių, rašė ne itin palankų Kompartijai dienoraštį. Švenčių proga sovietų karininkams būdavo dalijami deficitinių maisto produktų paketai. K. Molodas su kitu garsiu buvusiu šnipu Abeliu Fišeriu, sužinoję, kad paketai tenka tik vyresniesiems karininkams, jų demonstratyviai atsisakė.
Pasak K. Molodo sūnaus Trofimo, tėvas ruošęsis pasidaryti plastinę operaciją ir vėl išvykti į Vakarus šnipinėti. Tik nespėjo – 1970-ųjų rugsėjį, būdamas 48 metų, mirė. Pagrybavęs su kompanija miške jis apalpo ir po kelių valandų, skubiai nuvežtas į artimiausio kaimo ligoninę, mirė nuo ūmaus insulto. Įdomi detalė – jau tą pačią naktį (!) apie legendinio žvalgo mirtį pranešė Vakarų radijo stotys.
K. Molodas Sovietų Sąjungai parūpino neįkainojamų žinių. Jomis remiantis buvo sukurti sovietiniai povandeninių laivų aptikimo sonarai, patobulinti povandeniniai laivai ir jų atominiai varikliai. Tačiau už nepakankamą ištikimybę režimui šiam žvalgui buvo atkeršyta. Priešingai nei lietuviškų šaknų turėję jo ryšininkai Koenai, K. Molodas net po mirties nebuvo apdovanotas Didvyrio žvaigžde.
Pareikalavo lietuvio
Dar kartą garsiojo šnipo K. Molodo istorija su Lietuva susipynė 1968 metais Maskvoje statant filmą „Ne sezono metas“. Jame papasakota K. Molodo šnipinėjimo istorija – žinoma, labai iškreipta ir romantizuota.
Atrankai į pagrindinį šnipo vaidmenį buvo pakviesti dviese – Viačeslavas Tichonovas (1928–2009), vėliau suvaidinęs legendinį žvalgą Štirlicą, bei aktorius Olegas Vidovas. Peržiūrėjęs bandymus, filmo kūrėjus konsultuojantis pats K. Molodas susiraukė. Jis ir pasiekė, kad pagrindinis vaidmuo tektų labai į jį panašiam lietuvių aktoriui Donatui Banioniui. Su juo K. Molodas specialiai susipažino, mokė savo manierų. Tik dėl pernelyg ryškaus lietuviško akcento D. Banionis filme kalbėjo ne savo balsu – jo suvaidintą personažą įgarsino rusų aktorius A. Demjanenka, išgarsėjęs po pagrindinio vaidmens filme „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“.
Lietuviškų šaknų turėjusių K. Molodo ryšininkų Koenų tame filme nėra, bet įžangoje žodį tarė kitas garsus sovietų šnipas, atominės bombos paslapčių medžiotojas Rudofas Abelis, kurio ryšininkais 1950–1954 metais JAV dirbo tie patys sutuoktiniai Koenai.
Gera vaidyba – aukšta kaina
„Ne sezono metas“ buvo filmuojamas daugiausia Estijoje. Pati pirmoji nufilmuota scena, kaip K. Molodą vaizduojantis personažas šnipas Ladeinikovas, vaidinamas D. Banionio, ant tilto Vokietijoje (iš tikro filmuota pamaskvėje) apkeičiamas į kažkokį pulkininką Nikolsą. Pastarąjį suvaidino kitas žinomas Lietuvos aktorius Laimonas Noreika (1926–2007), todėl filmą parodžius per Sovietų Sąjungos televiziją, liaudyje gimė kalambūras, kaip „KGB vieną lietuvį išmainė į kitą lietuvį“.
Vaidmuo šiame filme D. Banioniui atnešė šlovę. 1969 metais už Ladeinikovo vaidmenį jis gavo Tarptautinio Sofijos kino festivalio premiją, o vėliau – ir Sovietų Sąjungos liaudies artisto vardą. Dar ir dabar Rusijoje D. Banionis nuolat prisimenamas, o 2009 metais buvo apdovanotas Rusijos Federacijos garbės ordinu.
Na o kai kurie tuometiniai Sovietų Sąjungos moksleiviai, pažiūrėję „Ne sezono metą“, užsidegė patys tapti sovietų šnipais. Tarp jų buvo nedidukas leningradietis Vladimiras Putinas... Vėliau jis pats pripažino, kad D. Banionio vaidybos įkvėptas pasirinko tarnybą KGB, joje įsitvirtino ir galiausiai padarė karjerą iki pat Rusijos prezidento posto.
