Kai kolegos kariai susipažino su juo artimiau, bauginimai atslūgo. Dabar P. Lagoida tarnauja fronto linijoje ir visi 180 žmonių jo padalinyje žino, kad jis yra gėjus. Jis dalinasi asmenukėmis, kuriose net ir pavargęs atrodo puikiai. Jis taip pat yra „Instagram“ paskyros „LGBTIQMilitary“, kurioje skelbiamos tarnaujančių LGBT žmonių patirtys, narys. Ši paskyra netgi turi savo atributikos parduotuvę, kurioje galima įsigyti puodelių ir ženkliukų su šarvuotu vienaragiu, besispjaudančiu ugnimi.
„Kad ir kur betarnaučiau, – pasakojo karys. – visi man sako: „Kadangi tu čia kariauji, aš iš principo neturiu teisės vadinti tavęs gėjumi ar pyderu. Jūs esate tik žmogus, kuris gina mus lygiai taip pat, kaip ir kiti“.
Jis nėra vienas. Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnauja tūkstančiai homoseksualių žmonių. Jie dažnai ant savo uniformų, šalia Ukrainos vėliavos, nešioja ir vaivorykštės ženklelį. LGBT grupės taip pat aktyviai prisideda prie humanitarinės savanorystės. Dėl jų įsitraukimo ir matomumo, Ukrainos visuomenėje įvyko svarbūs pokyčiai.
Homoseksualūs santykiai po Sovietų Sąjungos griūties 1991 m. buvo dekriminalizuoti, tačiau kai 2013 metais Kyjive buvo surengtas pirmasis gėjų paradas, tik kelios dešimtys žmonių buvo pakankamai drąsūs nepaisyti skustagalvių keliamo smurto pavojaus. Net po 2014 metų Ukrainos revoliucijos ir ją sekusių reformų, seksualinių mažumų teises ginančių teisės aktų priėmimas nepaspartėjo. Nepaisant ilgus metus trunkančios kampanijos, parlamentas vis dar nepakeitė Ukrainos neapykantos nusikaltimų įstatymo, kad į jį būtų įtrauktas smurtas prieš homoseksualius asmenis.
Tačiau viską keičia karas. Praėjusią vasarą parlamentas ratifikavo Europos Tarybos Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris po dešimtmetį trukusio delsimo, kurį sukėlė bažnytinių grupių prieštaravimai dokumente pateikiamam „lyties“ apibrėžimui. Dabar yra rengiamas įstatymo projektas, pagal kurį tos pačios lyties poroms būtų suteikta teisė registruoti civilinę partnerystę – prieš metus tai buvo net neįsivaizduojama.
Įstatymo projektą pristačiusi parlamentarė Inna Sovsun sako, kad ją paskatino praėjusią vasarą paskelbta peticija, raginusi įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas, kurią pasirašė daugiau nei 25 000 žmonių. Toks skaičius peržengė prezidento svarstymo slenkstį. Apklausos parodė, kad daugiau nei pusė ukrainiečių mano, kad homoseksualūs ir biseksualūs asmenys turėtų turėti lygias teises. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė palaikantis civilinės partnerystės įstatymą, tačiau jo vyriausybė dabar tam prioriteto neskiria.
Homoseksualių asmenų teisių apsauga kariuomenėje suteikia didelį postūmį tokiam įstatymo projektui. Civilinė partnerystė leistų tos pačios lyties poroms priimti medicininius sprendimus, jei partneris būtų sužeistas. Jeigu kuris iš jų žūtų, išgyvenęs asmuo galėtų jį palaidoti pagal savo pageidavimus, paveldėti mirusiojo turtą tomis pačiomis mokestinėmis lengvatomis, kokias turi sutuoktiniai, ir gauti valstybės kompensaciją. „Apie tai svajoja daugybė žmonių, – sako P. Lagoida. – Jeigu kas nors, neduok Dieve, man nutiktų, noriu, kad mano vaikinas galėtų įeiti į reanimaciją arba atgauti mano kūną“.
Aktyvistų grupės „Ukraine Pride“ vadovė Sofija Lapina teigia, kad požiūrio į homoseksualų problemas pasikeitimas iš dalies atspindi ukrainiečių siekį kultūriškai ir politiškai suartėti su Europa. Ji priduria, kad tai taip pat tapo būdu ukrainiečiams atsiskirti nuo Vladimiro Putino Rusijos, kuri įsivaizduoja kovojanti prieš „homoseksualų propagandą“, homoseksualių asmenų santuokas ir Vakaruose neva siaučiančia pedofilija.
Ukrainos LGBT grupės užfiksavo, kaip lesbietės ir gėjai Rusijos okupuotose teritorijose buvo persekiojami, prievartaujami, sulaikomi ir žeminami. Homoseksualių asmenų simbolinės tatuiruotės Rusijos kariams yra toks pat akivaizdus taikinys, kaip ir Ukrainos herbas. Translyčiai žmonės ten bijo išeiti į gatves. „Ukrainiečiai pradėjo aiškiau matyti, kad bet kokia neapykanta – rasizmas, homofobija – iš esmės yra Rusijos propaganda“, – sakė S. Lapina.
