1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietijai užpuolus Lenkiją, rugsėjo 17 dieną tą patį padarė ir Tarybų Sąjunga. Nugalėjusios Lenkiją, TSRS ir Vokietija 1939 09 28 pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva iš Vokietijos įtakos sferos mainais už Lenkijos teritorijos dalį buvo perleista Stalinui, mat, pagal Molotovo – Ribentropo paktą mes buvome patekę į Vokietijos interesų zoną. Prasidėjo paruošiamieji Lietuvos okupacijos darbai. Lietuvos atstovams buvo pasiūlyta aptarti šalių santykius.
1939 m. spalio 3 d. į Maskvą derybų atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Spalio 9 dieną ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis pranešė apie du galimus variantus: arba Lietuva pasirašo Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi arba sutarties nepasirašo, neatgauna Vilniaus ir įsivelia į konfliktą su Tarybų Sąjunga.
Tuometinė Lietuvos valdžia, skirtingai nei Suomija, pasirinko pirmąjį variantą ir Tarybų Sąjungos karinės įgulos netrukus įsikūrė Naujojoje Vilnioje, prie Jonavos - Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje. Galiausiai po pusmečio buvo nusiimtos visos politinės kaukės, surengtos provokacijos, pareikštas ultimatumas sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus Raudonosios Armijos dalinius. Net nelaukiant atsakymų į ultimatumą, 1940 metų birželio 15 dieną Lietuvą okupavo Tarybų Sąjungos kariniai daliniai.
Pirmoji sovietinės okupacijos auka – Lietuvos pasienietis Aleksandras Barauskas. Jis buvo Alytaus apskrities pasienio policijos 6-ojo rajono Ūtos sargybos posto viršininkas, vyresnysis policininkas. Patikrinęs savo sargybos postus, A. Barauskas tą naktį su šeima ilsėjosi savo bute mediniame vieno aukšto name. Butas kartu buvo ir pasienio sargybės būstinė.
Maždaug 3 val. 40 min. apie 20 sovietų kareivių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudė sargybos būstinę. Apšaudymas tęsėsi apie 20 minučių, o po to į būstinę buvo mesta granata, ji sprogo prie buto langų. Šeši rusų kareiviai įsiveržė į patalpą ir išsivedė A. Barauską į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o jam nugriuvus, kitas pasieniečiui iššovė į galvą.
Šiek tiek sovietų planus pakoregavo Lietuvos prezidento Antano Smetonos pasitraukimas, tad tada teko „draugą“ Justą Paleckį patiems paskirti ministru pirmininku, vėliau ir laikinai einančiu prezidento pareigas. Okupacinės įstaigos, jų atstovai, kūrėsi ir apskrityse, miesteliuose, kaimuose. Iš pogrindžio išėję komunistai, sovietų valdžios simpatikai pradėjo organizuoti palaikymo mitingus, susirinkimus, keikti buvusią „smetonišką“ tvarką ir girti esamą ir būsimą – raudonąją.
Tokie mitingai, palaikantys Tarybų Sąjungos okupaciją ir J.Paleckio „ministrų kabinetą“, vyko ir Biržuose. Iš mokyklų pašalinamas religijos mokymas, įvedama civilinė santuoka. Kartais tie dar tokios maišytų santvarkų bruožai įgaudavo sarkastiškus ar net groteskiškus motyvus. Pabiržėje vykstant pirmajai civilinei metrikacijai 1940 m., ant sienos kabo jau visų tautų vado Stalino portretas, tačiau jam iš abiejų pusių lyg budrūs sargybiniai – lietuvių lakūnų didvyrių Dariaus ir Girėno atvaizdai.
Okupaciją įformino marionetinis vadinamasis Liaudies seimas, rinktas liepos 14 – 15 dienomis. Masiškai buvo klastojami rinkimų rezultatai, iš lubų piešiami dalyvavusių skaičiai, galiausiai netgi neplanuotai rinkimai pratęsti dar vienai dienai, nes rinkimuose dalyvavo nedaug žmonių.
patriotai.lt
