10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašinių ciklu mėginu juos interpretuoti.
Penktojoje vietoje – anglų istoriko ir visuomenės veikėjo lordo Actono aforizmas: „Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“. Šeštojoje – anglų filosofo ir matematiko Bertand’o Russello aforizmas „Kare laimi ne tas, kas teisus, o tas, kas lieka gyvas“.
Kodėl šlovė, finansinė ir politinė galia, įtaka, moterų (ar vyrų) palankumas apnuogina žmogaus charakterį ir asmenybę? Todėl, kad staigus pripažinimo, įtakos, prestižo ir jėgos pliūpsnis atveria ir apnuogina visos iki to laiko plėtotos to žmogaus veiklos intencijas. Jei jis siekė aukšto politinio, administracinio ar akademinio posto, vedinas ne moralinės ar dvasinės misijos pojūčio ir profesinio gyvenimo tikslų, didesnių už jo asmeninius tikslus, o tik žūtbūtinio siekio įrodyti savo tikrąją vertę kažkada jo neįvertinusiai šeimai ar profesinei aplinkai, suvesti sąskaitas su jį kažkada pažeminusiais kolegomis ar tiesiog atkeršyti atgrasiam pasauliui už nenusisekusį savo gyvenimą, pokytis įvyks itin greitai.
Mums neretai atrodo, kad valdžia žmogų gadina palengva ir laipsniškai. Netiesa. Ji sugadina jį žaibiškai, tik žmogus kurį laiką dar stebi savo aplinką ir neskuba prabilti savo tikrąja intonacija bei apnuoginti savo tikrąsias vertybes bei gyvenimo tiesas. Jis tiesiog maskuojasi. Tad gal net ne apie sugedimą, o apie tikrojo asmenybės branduolio atsivėrimą bei apsinuoginimą čia tektų kalbėti.
Juk mes nieko nežinome apie save, kol nepatenkame į situacijas, pareikalaujančias mūsų ryžtingo atsako. Kai reikia ginti puolamą arba žeminamą draugą arba įžeistos moters garbę, joks išsilavinimo cenzas ir retorika nepadės. Arba tu bailys ir konformistas, arba ne. Arba pastatai save patį smūgiui ir mėgini apsaugoti puolamąjį, arba bėgi į krūmus ir taktikos sumetimais susigalvoji atsajos, konflikto, įsižeidimo ant puolamojo, slapto ir atitolinto veikimo arba pasaulio paneigimo versiją, kuri tik bejėgiškai maskuoja baimę.
Ar Williamo Shakespeare’o „Ričardo III“ pagrindinis veikėjas Glosteris, tapęs politine pabaisa ir pražudęs visus savo geradarius, draugus bei sąjungininkus, pasikeitė per naktį? Ar čia įvyksta stebuklinga jo metamorfozė? Ne. Glosteris toks buvo visada, tik jam prireikė valdžios ir jėgos, kad tikrieji jo veikimo motyvai ir tikslai pagaliau atsiskleistų. Juolab kad ir pats Glosteris nė nemėgina slėpti noro atkeršyti kvailiems, bevaliams, tingiems, bet gamtos apdovanotiems fiziniu grožiu padarams – kitaip tariant, atkeršyti pačiai gamtai arba Dievui.
Todėl puikų ir taiklų lordo Actono aforizmą man knieti perfrazuoti – „Valdžia apnuogina, o absoliuti valdžia apnuogina absoliučiai“. Tikra tiesa, patvirtinta psichologų ir sociologų studijų, kad dėl staiga įvykusių pokyčių žmogaus gyvenime įvyksta ir dideli asmenybės pokyčiai – sukilėlis ir maištininkas tampa diktatoriumi, teisingas ir doras žmogus nustoja taręsis su senais draugais ir aklai pasikliauja tik saujele pataikūnų ir intrigantų, didelių tikslų siekiantis ir per juos šalia esančių savo artimųjų bei draugų nematantis lyderis už visas savo nesėkmes pradeda kaltinti būtent savo tyliai kenčiančius artimuosius ir draugus, o ne pernelyg ambicingus ir pavojingus savo tikslus.
Kad ir kaip būtų, stebuklų nebūna, Žmonės keičiasi dėl įvairių aplinkybių bei išgyvenimų, bet doras žmogus netikėtai nevirsta ciniku ir niekšu, lygiai kaip cinikas ir niekšas (siūlau skirti tokį nuo suklaidinto ir manipuliuojamo žmogaus), sąmoningai pasirenkantis blogį, niekada nepasirinks atviro ir kilnaus veikimo – jis nebent jį laikinai simuliuos patyręs pralaimėjimą. Aristotelio žodžiai apie tai, kad kilnus žmogus vienodai elgiasi ir laimėje, ir nelaimėje, yra klasikinė ir amžina lordo Actono modernios patirties kupino aforizmo antifrazė.
Ar gali valdžia gadinti ir kilnų žmogų? Išskyrus itin retus atvejus, kada žmogų gelbsti geras humoro jausmas ir perdėtai rimtas savęs netraktavimas, gali ir gadina. Atsiranda pagunda tapatinti dorybes su pačia galia, o tiesą su jėga. Valdžia žmogų neišvengiamai išplėšia iš to, ką pavadinčiau natūralia socialine aplinka – valdžia, skirtingai nuo partneriškų ir kolegialių santykių, visada remiasi galios asimetrija ir savaime deformuoja net tikrų bičiulių santykius, jei jie sąmoningai nepasitraukia iš galios lauko. Net jei tu neteisus, bet reprezentuoji instituciją ar net visą šalį, iškyla grėsmė, kad tu susitapatinsi su tuo, ką reprezentuoji, ir nesuprasi, kad esi kritikuojamas tu ir tik tu, o ne tavo šalis, tauta ar jos istorija.
Kada valdžia negadina? Tik tada, kada žmogus, patekęs į galios lauką, jame elgiasi taip, kaip elgiasi medikas arba dėstytojas po darbo – jis juk neprivalo bendrauti su sau artimais žmonėmis tik juos operuodamas arba tik jiems skaitydamas paskaitas. Neatiduoti visos savo asmenybės galios laukui, iki galo nesusitapatinti su ja ir išlaikyti sąmoningai reliatyvų santykį su savimi. Kitaip virsi gyvu paminklu ir kalbėsi ne žmonėms, o istorijai ir amžinybei, ruoši save muziejams ir kitaip karikatūrinsi save tikro žmoniškumo plotmėje. Tad netapkime paminklus ir muziejus sau pačiam statančio žmogaus vaizduotės įkaitais. Geriausiai šitą apibūdino vienas senovės žydų išminčius, kuris, kaip teigiama Talmude, savo mokiniams pasakė: „Mylėkite darbą, nevaldykite žmonių ir nesiekite bičiulystės su valstybės tarnautojais“.
O kare iš tikrųjų laimi ne teisusis, o likęs gyvas. Tai tiesa. Karo logika yra tokia, kad jėga virsta tiesa. Kaip ir suabsoliutinta valdžia, karo pergalė tarp jėgos ir tiesos deda lygybės ženklą. Niurnbergo tribunolas, kuris neretai mūsuose pernelyg sureikšminamas kaip tariamas gėrio triumfas prieš blogį, yra pats geriausias šios logikos pavyzdys. Jeigu vien tik Vakarų sąjungininkės būtų teisusios nacių karinius nusikaltėlius ir mirties biurokratus, viskas būtų buvę taip, kaip teigia Niurnbergo entuziastai – civilizuota tvarka būtų teisusi barbarybę ir nusikaltimus žmonijai. Bet aktyvus Sovietų Sąjungos dalyvavimas Niurnbergo tribunole viską pakeitė. Vienas kriminalinis režimas teisė kitą. Didžioji istorijos grimasa buvo ta, kad du pasaulinio karo sukėlėjai iš nugalėtojų ir nugalėtųjų pozicijų aiškinosi savo santykius, ir dar naudodami Vakarų demokratinio pasaulio procedūrą bei dalyvaujant didžiosioms Vakarų demokratijoms.
Tad nesuklydo Hermannas Göringas, pareiškęs Niurnberge, kad jei Antrasis pasaulinis karas būtų pasibaigęs kitaip, kaltinamųjų suole būtų sėdėję kaltintojai, o patys kaltinamieji būtų juos teisę. Karus laimėdavo išlikę gyvi – tai dar XX amžiaus logika. Įtariu, kad ateities karai bus kitokie. Jų apskritai niekas nelaimės ir niekas nebekels sau tikslo juose nugalėti. Jie bus reikalingi visų pirma karo pramonės mašinos išmėginimui ir tobulinimui, svetimos kylančios ekonomikos pakirtimui ir savo visuomenės viešosios nuomonės apdorojimui. Iš esmės tai bus ekonomikos ir politinių jėgų balanso formavimo bei palaikymo modelis, kuris greičiausiai nutrins ribą tarp karo ir taikos.
Mes juk ir dabar dorai nesuprantame, ar Afganistane bei Irake vyksta karas, ar ne. Ar vyksta Trečiasis pasaulinis karas, kuris jau seniai tyliai perbraižo politinį žemėlapį ir dabar tik reikia atviro stambaus masto karinio konflikto, kad jo kontūrai galutinai paaiškėtų? Ar mes jau iš tikrųjų, kaip spėja Zygmuntas Baumanas, gyvename būklėje, kada nebekariaujami teritoriniai ir poziciniai karai ir kada karo esmė yra nebe teritorijos užvaldymas, o buvimas nematomam ir nežinomam karinio smūgio metu?
Šitą tarptautinės tvarkos modelį genialiai numatė George’as Orwellas, savo „1984-uosiuose“ teigęs, jog raktas Okeanijos socialinės ir moralinės tvarkos modeliui perprasti yra šūkis „Karas – tai taika“. Galia atsiskyrė nuo politikos, o politika – nuo galios. Politikai lieka tik brutali jėga ir slaptas veikimas bei nuomonės apdorojimas, o pačią politikos šerdį – legitimumą – mes akyse prarandame.
Kas gi suartina lordo Actono ir Bertand’o Russello aforizmus? Pojūtis, kad mes gyvename valios viešpatauti epochoje. Kad tiesa yra jėga, o jėga – tiesa, XIX amžiaus pabaigoje paskelbė Friedrichas Nietzsche, o kitokia teorine kalba tą patį dar anksčiau juodu ant baltu išdėstė Karlas Marxas.
Kas gali padėti atsispirti valiai viešpatauti, kuri leidžia, to paties Nietzsche’s žodžiais tariant, kolektyvinei vidutinybei įsigalėti pasaulyje? Tikiu, kad šį bei tą dar gali didžioji literatūra, klasika ir išmintis, kuri niekada nepripažins, kad jėga – tai tiesa, kad istorija yra ir turi būti į praeitį nukreipta politika, ir kad teisūs yra nugalėtojai.
