Psichologas Erikas Eriksonas teigė, kad žmogus save visiškai realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu išsprendžia tam tikras krizes ir pagrindines psichosocialines problemas.
Jo nuomone, ankstyvoje vaikystėje (antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais) priešpriešinami autonomiškumas ir gėda, abejojimas savimi, nes šiuo laikotarpiu vaiko autonomiškumui kyla pavojus.
Siekis būti autonomišku
Autonomijai siekti turi įtakos nauji motoriniai ir protiniai sugebėjimai. Šio amžiaus vaikas gali ne tik vaikščioti, bet ir atidarinėti, uždarinėti, laipioti, mėtyti ir atlikti daugybę kitokių paprastų veiksmų. Jis didžiuojasi savo naujais sugebėjimais, todėl viską nori daryti pats − pats rengtis, pats valgyti, pats išvynioti saldainį iš popieriuko ir kt.
Jeigu tėvai supranta, kad vaikui yra būtina pačiam viską atlikti, yra pakankamai kantrūs, tai vaikas pamažu išmoksta kontroliuoti savo raumenis, savo norus ir šiek tiek − jį supančią aplinką. Vaikas įgyja autonomiškumo jausmą, išmoksta būti savarankiškas.
Vaikas, kurio tėvai yra labai nekantrūs, nuolat jį skubina, daro už jį tai, ką jis pats gali, skatinant vaiką abejoti savimi ir stiprina jo gėdos jausmą. Kai kurie suaugusieji nuolat perdeda nelaimingų atsitikimų galimybę ir jų padarinius („nelipk−nukrisi“, „nebėk−pargriūsi“, „neimk−išlipsi“).
Tai girdėdamas vaikas ima abejoti savo sugebėjimais, nebepasitiki savimi. Eriksonas akcentavo, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis autonomiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, jeigu norės tapti autonomiškas, savarankiškas.
Negatyvizmas − svarbiausias krizės simptomas
Psichologas Levas Vygotskis, kalėdamas apie trečiųjų gyvenimo metų krizę, teigė, jog pirmasis simptomas, kuriuo apibūdinama krizės pradžia, − pasireiškęs negatyvizmas. Negatyvizmas − kai vaiko elgesys priešingas tam, kurį jam siūlo suaugęs.
Jeigu vaikas nenori ko nors daryti todėl, kad jam tai nemalonu (jis žaidžia, o jam liepia eiti miegoti, nors jis visai nenori miego), yra neklausymas, bet ne negatyvizmas. Negatyvizmas − kai vaikas nenori ko nors daryti tik todėl, kad tai pasiūlė suaugęs žmogus, t.y. vaikas reaguoja ne į veiklos turinį, bet į suaugusiojo pasiūlymą.
Jis gali atsisakyti daryti net tai, ko jam labai norisi. Vaikas, kuriam yra ryški negatyvizmo forma, į bet kokį autoritetingu tonu pasakytą teiginį reaguoja priešingu. Pavyzdžiui, suaugęs sako: „Ši suknelė juoda“, vaikas: „Ne, ji balta“. O kai po to sakoma: „Taip, ji balta“, vaikas vėl prieštarauja: „Ne, ji juoda“.
Negatyvizmas skiriasi nuo paprasto neklausymo dviem bruožais: 1) į pirmą vietą iškyla socialinis santykis su kitu žmogumi; 2) pasikeičia vaiko požiūris į savo afektus. Vaiko veiklai nebeturi įtakos tiesioginis afektas, jis elgiasi priešingai savo norui.
Iki krizės pradžios vaikui buvo būdinga afekto ir veiklos vienybė, jis visada buvo valdomas afekto. Negatyvizmas yra tokia reakcija, kada motyvas yra už situacijos ribų.
Užsispyrimas, atžarumas, savivaliavimas ir kiti simptomai
Be negatyvizmo, trečiųjų metų krizės simptomas yra ir vaiko užsispyrimas. Tai nėra vaiko atkaklumas, kada jis siekia kokio nors daikto arba veiklos ir jam iš karto nepasiseka.
Užsispyrimas − kai vaikas nori gauti tik todėl, kad tai jis pareikalavo. Jis griežtai laikosi savo nuomonės arba sprendimo. Pavyzdžiui, vaikas, kviečiamas eiti namo, atsisako tai daryti. Vėliau, nors suaugusieji jį įtikina, kad jis tai turi daryti, jis vis vien neina namo, nes jau atsisakė.
Trečiasis simptomas − atžarumas. Negatyvizmas visada nukreiptas prieš suaugusįjį, o atžarumas daugiau nukreiptas prieš suaugusiojo pateikiamas vaikui elgesio normas, prieš tam tikrą gyvenimo būdą, kuris susiklostė iki trečiųjų gyvenimo metų.
Jis reiškiasi savitu vaikišku nepasitenkinimu, iššaukiančiu „ai...“, „na jau ne...“. Vaikas tuo siekia išlaikyti savo autonomiškumą ir vadovautis savo norais. Iki to laiko vaikas sutiko būti visur vedžiojamas už rankos, buvo paklusnus, ir staiga jis tapo viskuo nepatenkintas, visą laiką priešinasi tam, kas su juo daroma.
Ketvirtasis krizės simptomas − savivaliavimas − tai vaiko siekimas būti nepriklausomu, viską daryti pačiam. Būdingi dar trys krizės simptomai − protestas, nuvertinimas ir despotizmas, bet jų reikšmė antraeilė.
Šie visi simptomai išreiškia vaiko siekimą tapti nepriklausomu. Pasikeičia vaiko santykiai su aplinkiniais žmonėmis ir jo paties požiūris į save. Pasikeitus socialiniams santykiams ir afektyviai sferai viskam, kas brangu, vertinga, kas liečia stipriausius, giliausius išgyvenimus, vaikas patenka į daugelį išorinių ir vidinių konfliktų.
Tai kartais sukelia neurozinius simptomus, regresiją: naktinę baimę, neramų miegą, enurezę, kartais mikčiojimą, kritimą ant grindų (kai nėra patologinių simptomų) ir kt.
Taigi naujos krizės bruožai visada yra susiję su tuo, kad vaikas pradeda motyvuoti savo poelgius ne pačios situacijos turiniu, bet savo santykiais su kitais žmonėmis. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė. Taip pat vyksta asmenybės krizė (Aš), t.y. atsiranda poelgių, susijusių su vaiko asmenybe, o ne momentiniu noru.
Šis straipsnis paremtas Ritos Žukauskienės knyga „Raidos psichologija“, kurią išleido leidykla „Margi raštai“. Joje galima rasti dar daugiau informacijos apie žaidimus, kuriuos žaidžia įvairaus amžiaus vaikai.