Didelis plastikinių maišelių kiekis prekybos vietose
Nieko nebestebina, kai einančių apsipirkti lietuvių rankose dažniausiai pastebime ne ką kitą, bet plastikinius maišelius. Storesni plastikiniai maišeliai pirkėjų dėmesį traukia ir savo ryškiomis spalvomis. „Nenuostabu – jais užversti visi prekybos centrai, tad apsiperkant nieko kito nebelieka kaip čiupti po ranka esančius spalvingus, dažniausiai prekybos įmonių atributika išmargintus maišelius ir krautis ten pirkinius“, – sako KTU MIDF profesorius.
Mokslininkas pastebi, kad naujų technologijų ekologiškos plastikinės pakuotės, sukurtos iš bioskaidžių medžiagų, dėl žymiai didesnių kainų dar sunkiai skinasi kelią pas vartotojus. Tiesa, daugėja pirkėjų, pasirinkusių daugkartinio naudojimo medžiaginius ar kitokios ekologiškos medžiagos maišelius, tačiau jie – vis dar per retai matomi.
Lemia lengviausia pasiūla
Pakavimo priemonės pasirinkimą vis dar lemia lengviausia randama pasiūla. „Žinoma, supakuoti maisto prekes, pavyzdžiui, daržoves ar kai kuriuos pieno produktus, į plastikinius maišelius būtina, tačiau visa kita, išsinešant produktus ar kitokias prekes į namus, turėtų būti pirkėjo pasirinkimas. Dabar prekybos centrų pardavėjos neretai teikiasi pirkėjams priminti: „Ar nereikia maišelio?“ Susidaro įspūdis, jog juos prekybininkai pirkėjui brukte bruka“, – pastebi E. Kibirkštis.
Kalbant apie plastikinių maišelių vartojimą mūsų įpročiai kiek kitokie nei šių šalių gyventojų, kurie sąmoningai naudoja daug daugiau iš perdirbtų medžiagų gaminamų, neretai ir daugkartinių, pakavimo priemonių. „Vakarų europiečiai irgi nevengia siūlyti plastikinių maišelių. Skirtumas gal tik tas, kad daugelyje šalių dažniausiai už juos neprašoma sumokėti – aptarnaujant pirkėjus prekių pateikimas maišeliuose laikomas mandagaus bendravimo ir kultūros dalimi“, – dalijasi pastebėjimais profesorius.
Trūksta rūšiavimo kultūros
Skiriamės nuo europiečių ir tuo, kad dar neišmokome rūšiuoti atliekomis tapusių plastikinių dirbinių – maišelių, butelių ir kitokios taros. Prie lietuvių namų dažniausiai stovi tik vienas atliekų konteineris, kuriame ir metama viskas, kas tik patenka iš namų ūkių. Nors apie atliekų rūšiavimą kalbų netrūksta tiek viešojoje erdvėje, tiek atskirose bendruomenėse, tačiau kalbos dažniausiai taip ir lieka kalbomis.
„Lietuvoje ekologinės kultūros labai trūksta. Pamiškėse, pakelėse, prie upių ar ežerų mėtosi krūvos plastikinių dirbinių. Trūksta šiukšlių dėžių, tas tiesa, bet svarbiausia – stinga žmonių suvokimo, kad mėtyti plastiko atliekas kur papuola – nevalia“, – apibendrina mokslininkas E. Kibirkštis. Profesorius primena, kad plastikinės pakuotės, kurios gamtinėje aplinkoje nėra natūrali ir lengvai suyranti medžiaga, gali išsilaikyti net kelis šimtmečius.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija.
