Pagrindinis Europos ekonominio karo prieš Rusiją strategas nelabai domisi karine pompastika. Jo uniforma – pilki sportbačiai ir mėlyni marškiniai. Jo vadavietė – niekuo neišsiskiriantis kabinetas 13-ame Europos Komisijos būstinės Briuselyje aukšte su konferencijų stalu, kambarine gėle ir netvarkinga stikline lentyna, rašo „Spiegel International“.
Paklausus jo, ar jis jaučiasi esąs Europos Sąjungos konflikto su Maskva vyriausiasis vadas, jis atsako mostelėdamas ranka: „Europos Sąjunga veikia ne taip, – sako jis. – Mano darbas yra atlikti tyrimą ir tuomet ieškoti kompromisų.“
Nuo ekonominės bendruomenės iki saugumo aljanso
Björnas Seibertas yra vienas tų žmonių Briuselyje, kurio vardą žino nedaugelis, bet kuris turi milžinišką įtaką. Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen kabineto vadovas jau septynis mėnesius derino Europos sankcijų Rusijai paketus. Jam praverčia tai, kad jis yra apmokytas saugumo ir karo ekspertas. Dar būdamas jaunu politologu, jis vykdė tyrimus Pensilvanijos „Army War“ koledže. Vėliau jis vadovavo Vokietijos gynybos ministerijos vykdomajam štabui.
Ar Vakarai imasi pakankamai baudžiamųjų veiksmų, kad sunaikintų ekonominį Rusijos karo mašinos pagrindą? Kada tai pradės kenkti Putinui? „Kai kuriuos dalykus galima pastebėti iš karto, – sakė ilgametis U. von der Leyen bendražygis, – tačiau daugelis pasekmių nėra matomos kelias savaites, mėnesius ar net metus.“
Aišku tik viena, boikotų ir embargų politika smarkiai pakeitė ir pačią Sąjungą. Nuo tada, kai Kremliaus tankai įriedėjo į Ukrainą, Europos Sąjunga priėmė šešis sankcijų paketus.
Buvo įšaldytas daugiau nei 1 100 Rusijos prezidento Vladimiro Putino padėjėjų ir 30-ies oligarchų turtas. Dauguma Rusijos bankų buvo atkirsti nuo Europos finansinių rinkų. Dabar nebeįmanoma importuoti anglies iš Sibiro, o į Maskvą ar Sankt Peterburgą eksportuoti reaktyvinių variklių ar, pavyzdžiui, triufeliais pagardinto sviesto. Prekės, kurių vertė siekia beveik šimtą milijardą eurų, yra įstrigusios dėl to, ką Europos Komisijos nariai dabar atvirai vadina „eksporto kontrolės militarizavimu“.
Nors ji buvo įkurta kaip ekonominė bendruomenė, Europos Sąjunga iš lėto virsta saugumo aljansu ir energingai plečia savo įtaką valstybėms narėms. Taikydama sankcijas, Europos Sąjunga priėmė dešimtis naujų įstatymų, padidino savo darbuotojų skaičių ir sukūrė darbo grupę Rusijos turtui sekti ir konfiskuoti. „Komisija gudriai pasinaudojo šia situacija, siekiant užsitikrinti daugiau galių“, – sakė vienas Europos Sąjungos diplomatas Briuselyje.
Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius Henry Kissingeris yra išreiškęs pagarsėti spėjusį skundą, kad Europa neturi telefono numerio. Tačiau vargu, ar Baltieji rūmai galėtų tą patį pasakyti šiandien. Kalbant apie sankcijas, amerikiečiai pirmiausia skambina Europos Sąjungos vadovams Briuselyje. Tik po to jie tariasi su atskirų valstybių vyriausybėmis Berlyne ar Paryžiuje.
Tikėtina, kad taip bus reaguojama ir į ateities konfliktus, įskaitant ir ginčus su Kinija. Jeigu ekonominiai kariai Vašingtone ir Briuselyje pasieks savo tikslus, karas Ukrainoje paskatins kurti ekonominio NATO atitikmens, skirto agresyviems autokratams atgrasyti, įkūrimo planą.
Ši idėja gimė praeitų metų lapkritį, netikėto Centrinės žvalgybos agentūros direktoriaus Billo Burnso vizito Briuselyje metu. Žvalgybos vadovas buvo ką tik apsilankęs Maskvoje, kur pasitvirtino jo spėliojimai, jog V. Putinas planuoja didelio masto įsiveržimą į Ukrainą, kurio vienas pagrindinių tikslų būtų Kyjivas. Karinis NATO atsakas net negali būti svarstomas, taigi Vakarų sostinės susitarė, kad į invaziją jie atsakytų rimtais ir bendrais ekonominių sankcijų paketais.
Kadangi JAV savo ekonominius ryšius su Rusija gerokai apribojo dar po 2014 m. įvykusios Krymo okupacijos, Europa turėjo prisijungti prie sankcijų, kad jos bent kiek paveiktų V. Putiną. Tačiau Briuselis baiminosi, kad Vašingtonas įves sankcijas vienašališkai, nepasitaręs su europiečiais, o tai, kaip jau buvo pasitaikę, paveiktų ir Europos Sąjungos įmones.
Kremlius buvo pasiruošęs
To reikėjo išvengti. B. Seibertas susitiko su aukštais prekybos, finansų ir energetikos generalinio direktorato pareigūnais. Svarbiausias jų diskusijų tikslas – sudaryti tūkstančių prekių prekybos srautų sąrašus, kaip ir kur jos gaminamos bei kaip, prireikus, jas būtų galima pakeisti. Paskui jie naudojosi šiais sąrašais bandydami nuspręsti, kaip būtų įmanoma sukelti kuo didesnius nuostolius Rusijai, kartu kuo labiau apribojant potencialias nepageidaujamas pasekmes Europos piliečiams ir verslui.
Tokių pačių tikslų siekiantys ekspertai susitiko ir Vašingtone, kur jų pokalbiams vadovavo valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Daleepas Singhas, buvęs „Goldman Sachs“ bankininkas, Baracko Obamos prezidento administracijoje dirbęs tarptautinės finansų politikos srityje. Ant JAV pareigūnų stalų gulėjo stori aplankai, kuriuose aprašoma, ar sankcijos buvo veiksmingos prieš Iraną, Rusiją 2014-aisiais ir prieš Kinijos telekomunikacijų bendrovę „Huawei“.
Tačiau žvalgybos analizės atskleidė dar vieną dalyką, kuriuo Vašingtonas su savo sąjungininkėmis pasidalino greičiau nei kita savo gaunama informacija – Kremlius šiai konfrontacijai ruošėsi jau ilgą laiką. Likus mėnesiams iki karo pradžios, Maskvos energetikos kompanijos pradėjo mažinti gamtinių dujų tiekimą Europai, todėl čia saugyklos buvo tik dalinai užpildytos. Prognozės rodė, kad atsargų neužteks, jei žiema bus šalta.
V. Putino karo skrynia buvo kupina. Jo centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina anksti pradėjo slėpti Rusijos naftos ir dujų pelną Vakarų bankuose ir centriniuose bankuose. Šiose sąskaitose buvo sukaupta daugiau nei 300 milijardų JAV dolerių, o rusai manė, kad šie pinigai yra saugūs. Juk į finansinėse institucijose laikomus rezervus yra kišamasi ypač retai.
Tačiau Vakarų sankcijų architektai nesidomėjo precedentais. Įvairios analizės aiškiai parodė, kad Vakarai yra stiprūs, o Rusija – silpna. Tiek finansinėje srityje, kurioje lyderio poziciją užima JAV doleris, tiek technologijų sektoriuje, kurį iš esmės kontroliuoja Amerikos kompiuterių ir programinės įrangos korporacijos. Būtent į šias sritis ir buvo nutaikytos sankcijos.
Kai 2021-uosius pakeitė 2022-ieji, D. Singhas ir B. Seibertas dažnai kalbėjosi telefonu – net kelis kartus per dieną. Du kartus per savaitę ekspertų komandos Vašingtone ir Briuselyje kalbėjosi nuo šnipinėjimo apsaugotais vaizdo skambučiais. Jau sausio pabaigoje, likus savaitėms iki karo pradžios, jie buvo nustatę sankcijų, kurias būtų galima pritaikyti penkiems karo scenarijams, pagrindinius bruožus. Pagal šį principą, kuo labiau V. Putinas eskaluoja situaciją, tuo griežtesnis turi būti Vakarų atsakas.
Tačiau planuotojams reikėjo ir Europos Sąjungos narių sutikimo, taigi B. Seibertas į šį procesą įtraukė ir Briuselio ambasadorius. Su jais jis turėjo daugybę slaptų grupinių susitikimų sausį ir vasarį. Susitikimus jis planavo taip, kad kiekviename jų būtų pakankamai atstovų iš Rytų Europos, nes jie palaikė ryžtingą atsaką V. Putinui.
Pačios sankcijos nebuvo tokios skaldančios kaip klausimas, kas turėtų nutikti, kad jos būtų įvestos. Dauguma diplomatų manė, kad didelio masto invazijos scenarijus, aprašytas žvalgybos ataskaitose, tėra blefas. Jeigu invazija būtų apsiribojusi tik Donbaso regionu, sprendimų priėmėjai būtų svarstę kiek švelnesnį atsaką.
Vakarai sprendimus turėjo priimti greitai
Kai V. Putinas pasiuntė didelę savo kariuomenės dalį link Kyjivo, sankcijų planuotojams Briuselyje ir Vašingtone teliko, kaip sako jie patys, „paspausti „play“ mygtuką“. Patyrus visapusiško Rusijos puolimo sukeltą sukrėtimą, visi rūpesčiai nublanko, o patys sankcijų paketai buvo priimti per rekordiškai trumpą laiką. Kaip pasakojo vienas Europos Sąjungos diplomatas: „Pirma diena – pranešimas. Antra diena – diskusijos. Trečia diena – sprendimo priėmimas.“
Kaip teigė U. von der Leyen, šios sankcijos buvo pačios plačiausios ir rimčiausios per visą ES istoriją. Tuo pat metu, jos tapo savotiška įžanga į ekonominį karą, kuriam galima pritaikyti seną karininkų posakį: „Joks planas neišgyvena pirmojo susitikimo su priešu.“ Sankcijų paketų parengimas buvo lengviausia šio proceso dalis. Su sunkumais teko susidurti juos įgyvendinant.
Štai, pavyzdžiui, Briuselis ir Vašingtonas susitarė kuriam laikui netaikyti sankcijų Rusijos naftos, dujų ir anglies eksportui. Kai kurios Europos Sąjungos šalys tiesiog buvo per daug priklausomos nuo Maskvos išteklių.
Tačiau šis susitarimas gyvavo neilgai. Beveik iš karto po pirmojo paketo įvedimo, Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau paskelbė apie nacionalinį naftos embargą. Šis sprendimas susilaukė didelio stiprios imigrantų iš Ukrainos bendruomenės šalyje palaikymo, tačiau dėl jo sunerimo nemažai valstybės sąjungininkių, kurios neturi tiek daug energetinių atsargų kaip Kanada.
JAV prezidentas Joe Bidenas pirmasis prisijungė prie šio boikoto, o Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen tam išreiškė savo palaikymą. Tačiau gana greit paaiškėjo, kad tai yra pernelyg skubotas įsipareigojimas, kadangi jos patarėjai buvo radę tik elementarias alternatyvas tokioms Europos Sąjungos šalims kaip Slovakija, Čekija ir Vengrija, kurioms šie ištekliai iš Rusijos yra tiekiami vamzdynais. To pasekmė – aršus valstybių narių ginčas, keliomis savaitėmis pavėlinęs šeštojo sankcijų paketo priėmimą.
Vakarai taip pat turėjo anksčiau nei planuota pradėti savo ataką prieš Rusijos centrinį banką. Vasario pabaigoje, Europos ir JAV vyriausybės gavo informacijos, kad Kremlius pradėjo atsiiminėti turtą iš Vakarų bankų ir kitų finansinių institucijų.
Jie turėjo veikti kuo greičiau, kad spėtų uždaryti Rusijos rezervus. Niekas to nesuprato taip greitai, kaip Italijos ministras pirmininkas Mario Draghis, kuris įnirtingai skatino kuo greičiau įvykdyti šį planą, ypač kalbėdamas su JAV iždo sekretore Janet Yellen.
Planuotojai taip pat padarė klaidų
Ankstyvą vasario 28-osios rytą, likus maždaug dviem valandoms iki bankų atsidarymo, Vakarai priėmė sprendimą įšaldyti Rusijos turtus, kurių vertė – šimtai milijardų dolerių. Nors iš pradžių sąskaitos Japonijoje buvo nepaliestos, nes sankcijų nepavyko operatyviai įvesti dėl skirtingų laiko juostų, Maskvos centrinio banko sutrikdymas iki šiol buvo bene efektyviausias Vakarų smūgis. „Niekas to nesitikėjo, – vėliau studentams Maskvoje skundėsi Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Tai tiesiog vagystė.“
Paprastai ekonomines sankcijas Europos Sąjunga įveda per kelis mėnesius, tačiau šįkart baudžiamąsias priemones teko įgyvendinti kuo greičiau – kartais net per kelias valandas. Taigi nenuostabu, kad sankcijų architektai neišvengė klaidų. Kartą jie netyčia užblokavo greitosios pagalbos automobilių eksportą, nors sveikatos priežiūros prekėms sankcijos nebuvo pritaikytos. Tuomet jie apsunkino rusiško titano transportavimą, kurio kuo skubiau reikėjo „Airbus Group“ vykdomai gamybai. Vėliau Briuselis turėjo patikslinti, kad Rusija ir toliau gali tiekti neapdorotas žaliavas Europai.
Atrodė, kad šiame ekonominiame kare Kremlius pralaimi. Net 30 proc. šios šalies eksporto keliauja į Europą, tačiau vos 6 proc. Europos eksporto yra tiekiama į Rusiją.
Nepaisant to, Kremlius sugebėjo gudriai išsisukti nuo kai kurių sankcijų. Pavyzdžiui, V. Putinas išvengė draudimo tiekti europietiškas ir amerikietiškas technologijų prekes, įteisindamas vadinamąjį lygiagretųjį kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir automobilių dalių importą iš trečiųjų šalių. Norėdamas sumažinti finansinių sankcijų poveikį, Rusijos centrinis bankas padidino palūkanų normas ir pradėjo reikalauti, kad piliečiai ir verslai didžiąją dalį savo pajamų iš užsienio valiutų iškeistų į rublius. Tai netgi padidino valiutos kursą: „Virš jo lygio metų pradžioje“, – neseniai skelbė Europos Komisija.
Kremliui buvo naudingos augančios naftos, dujų ir anglies kainos. Šį augimą savo grasinimais boikotuoti pakurstė patys Vakarai. Net ir prieš invaziją, Rusijos naftos pelnas per savaitę padidėdavo maždaug 1,4 mlrd. eurų. Tai jiems pavyko pasiekti nepaisant to, kad Maskva jau turėjo žymiai sumažinti degalų gamybą: ekspertų išvadose teigiama, kad ji sumažėjo apie 9 proc.
Tačiau sankcijų planuotojai neigia padarę bet kokias klaidas. Priešingai, savo ataskaitoje jie teigia, kad tiesioginių ir brangiai Rusijai kainuojančių sankcijų įvedimas buvo itin veiksminga priemonė. Jie pažymi, kad pagal prognozes Rusijos ekonomika turėtų smukti 10 proc., o privačios investicijos mažėti dar daugiau – tikimasi apie 20 proc.
Dėl svarbių atsarginių dalių trūkumo turėjo užsidaryti Rusijos ginklų gamyklos, smarkiai nukentėjo automobilių gamyba, visoje šalyje trūksta traktorių, variklių ir duomenų saugojimo įrenginių iš Vakarų. Ataskaitoje teigiama, kad panaudotos priemonės sunaikino Rusijos politinį ir ekonominį lankstumą, sumažino jos industrines ir technologines galimybes ir sukėlė rimtus finansinius sunkumus. Trumpai tariant, dokumente rašoma, kad sankcijos yra veiksmingos.
Praėjus keturiems mėnesiams nuo Rusijos invazijos pradžios, šis ekonominis konfliktas tapo išsekinimo karu, kuris yra papildytas psichologinio karo elementu. Net ir paskutiniame Vokietijoje vykusiame G-7 viršūnių susitikime liaupsinant šiuos Vakarų „precedento neturinčius sankcijų paketus, kaip atsaką į Rusijos agresiją“, V. Putino propagandistai per Maskvos valstybinę televiziją prognozavo, kad kylančios energetikos kainos didelę Europos dalį nuves į skurdą.
