Lietuvos animacinio kino režisieriui ir dailininkui Iljai Bereznickui gyvenime tikriausiai sunkiai sekasi tik vienut vienas dalykas - būti rimtam. Gal dėl šios priežasties animatorius vis atsiduria komiškose situacijose, o bičiuliai jį neretai patraukia per dantį: „Tu jau greičiau anekdotą papasakosi, negu iš tavęs išgirsime ką nors rimta“.
Animatoriui labiausiai atmintin įstrigo viena smagi istorija, iš vadinamojo amerikietiškojo gyvenimo periodo, kai jis tiesiogine to žodžio prasme gyveno „ant lagaminų“ ir nuolat blaškėsi tarp Niujorko ir Vilniaus. Anuomet Ilja dažnai sulaukdavo tautiečių prašymų už Atlanto ką nors pervežti jų giminaičiams, kol už tokį savo kilniaširdiškumą sumokėjo labai brangiai...
„Kažkoks žmogelis paprašė, kad jo vargšui sūnui į Ameriką nuvežčiau dešros. Nors į Ameriką neleidžiama vežti tokių produktų, pagailo to žmogelio ir aš sutikau. Blogiausia, kad tuomet kaip tyčia nedeklaravau įsivežamų produktų, o mane ėmė ir patikrino muitinės pareigūnai...“ – prisimena animatorius.
Tiesa, daugiausia muitininkų susidomėjimo sulaukė visai ne tos lietuvio dešros, o iš krepšio ištraukta ropė, kurią I. Bereznickui buvo įdavęs tėvas.
„Ispanų kilmės muitininkas buvo apstulbęs – ištraukta ropė, visa raudona ir su ilgais ūsiukais, jam labiau priminė monstrą, o ne daržovę, – juokiasi animatorius. – Kai pagalvoji, na ir kas yra ta viena ropė, tačiau pareigūnai ją taip aprašinėjo, tarsi būčiau vežęs kokius narkotikus. Ir dar grėsmingai pridėjo: „0,5 kg“.
I. Bereznickui tuomet teko 100 dolerių bauda. Bet blogiausia visai ne tai; nuo to karto jis buvo tikrinamas per kiekvieną kelionę: „Muitininkai visuomet atvykėlius sutinka plačiomis šypsenomis, bet kai patikrindavo mano pavardę kompiuteryje, kaipmat tos šypsenos dingdavo. Jie tik besdavo rodomuoju pirštu, kur man eiti, o ten jau laukdavo pareigūnai ir krepšius tikrinantis šuniukas, kuris jau buvo tapęs mano pažįstamu. O kartą atvažiuoju ir žiūriu, kad nėra to šuniuko. Stebėdamasis teiraujuosi pareigūno: „O kur šuniukas?“ Muitininkas nustemba, kam man jo čia prireikė. O aš šypsodamasis jam ir atsakau: „Gaila, o aš jam kaip tik mėsos atvežiau...“
Iljos Bereznicko anekdotas
Pingvinų būrį į zoologijos sodą gabena specialus automobilis su viduje gyvūnėliams įrengtu nedideliu baseinu, palaikančiu ledinę vandens temperatūrą. Netikėtai sugenda šis mechanizmas ir vykdomi skubūs gyvūnų gelbėjimo darbai. Policininkai turi kuo skubiau į zoologijos sodą pristatyti panikos apimtus pingvinus. Staiga pro šalį milžinišku greičiu skrieja BMW automobilis, vienas policininkas prišoka stabdyti šio kelių chuligano. Šis sustoja ir maldauja būti paleidžiamas. Tačiau policininkas nė kiek nesukalbamas, nebent... vairuotojas į zoologijos sodą akimirksniu pristatytų paskutinį nelaimės dalyvį – pingviną. Vairuotojas sutinka.
Praeina valanda. Policininkas žiūri ir savo akimis negali patikėti: nežmonišku greičiu atskrieja tas pats BMW vairuotojas, ant priekinės automobilio sėdynės pasisodinęs tą patį pingviną. Pririeda prie žado netekusio policininko ir sako jam: „Kur mes tik nebuvome... Zoologijos sode buvome, atrakcionų parke irgi buvome. Ledų valgėme. Nebežinau, kur dar jį galima nusivežti... Į kiną?“
