Islandijos ekonomika atsigauna po krizės, tačiau šios salos gyventojai vis dar nešioja ketverių metų sunkmečio randus.
Einaras Gudmundssonas „The Financial Times“ pasakoja apie telefono skambutį, kurio sulaukė vieną rytą. Jo draugas papasakojo apie vagystę praėjusią naktį. „Tai buvo pirmoji vagystė, kai viskas, ką žmogus pavogė iš mažos parduotuvėlės buvo tik duonos kepalas. Nei pinigų, nei kitų daiktų jis neėmė. Jis tikrai buvo alkanas“.
Šalyje, garsioje savo sagomis, net pasakojimas apie pavogtą duonos kepalą sukėlė atgarsį. E. Gudmundssonui, žymiam Islandijos rašytojui, šis įvykis nušvietė žmogiškąją finansinės krizės pusę. Islandija buvo pirmoji šalis, kurią pakirto sunkmetis 2008-aisiais.
Kai Tarptautinis valiutos fondas Islandijai suteikė pagalbą, ji buvo laikoma pavyzdžiu kitiems, kaip reikia atsigauti po to, kai 3 didžiausių šalies bankų griūtis įtraukia į finansinius verpetus. Augimas sulėtėjo daugiau nei 10 proc., tačiau per paskutinius dvejus metus pramonė, ypač žuvininkystės, atsigauna.
Vis dėlto, mažiau dėmesio buvo atreipta į socialinius krizės padarinius šaliai, turinčiai tik 320 tūkst. gyventojų. Čia žmonės krepiasi vienas į kitą vardu, o Reikjavikas labiau panašus į didžiulį žvejybinį kaimą nei šalies sostinę. Iš pirmo žvilgsnio – tai sėkmės istorija.
Nedarbo lygis siekia 5,7 proc. ir yra mažesnis nei Vokietijos. Atleidimo nuo didelių skolų programos palengvino naštą namų ūkiams.
Daugiau pabendravus su islandiečiais, susidaro krizės išsekintos šalies, kuri ketverius metus stengėsi išvengti katastrofos, vaizdas. Sunku suvokti kaip Islandija pasiekė tokį lygį, kuriame dabar yra. Vieni stengiasi, kiti yra pikti, o treti tiesiog užsispyrę judėti toliau. Šioje tautoje kiekvienas turi kitokią nuomonę kaip šaliai sekasi.
Rašytojas E. Gudmundssonas paklausė, kokią versiją žurnalistai nori išgirsti. Jis beveik su džiugesiu pasakoja apie krizę ir bankų, kurių skolos tapo dešimteriopai didesnės už pačią santaupas, griūtį. „Tuo metu bankai emėsi viso kūrybiškumo. Tvyrojo „megalomanija“, kuri atitraukė Islandiją nuo jos savasties. Niekas nenorėjo būti mokytojais ar vairuotojais. Tokiu kampu žiūrint, aš esu dėkingas krizei“, - sako jis. Vis dėlto rašytojas pabrėžė, kad žmonės, turintys didelių skolų, taip nekalbėtų.
Verslininkas Vilhjalmuras Egilssonas yra nusivylęs ekonominiu augimu ir nedarbo mažėjimu pastaraisiais metais. Jo vadovaujamos Islandijos darbadavių konfederacijos skaičiavimais ekonominis augimas turėjo siekti 14 proc. 2011-2013 metais, tačiau dabar duomenys rodo tik 8 proc. situacijos gerėjimą šiuo periodu. „Tai kelia nusivylimą. Mes jaučiam, kad neišnaudojom visų progų. Dabar atsigavimas galėtų vykti beveik automatiškai“, - sako jis.
Anot verslininko, pagrindinė problema yra mažos investicijos ir valdžios pakelti mokesčiai anaiptol netaiso situacijos. Susirūpinimą jam kelią socialinė padėtis, kadangi dauguma darbingų žmonių emigravo į Norvegiją.
Parlamentarė Lilja Mosesdottir liko Islandijoje, nors jos emigravęs vyras Norvegijoje dabar uždirba dvigubai daugiau. Buvusi verslo mokyklos profesorė 2005-aisiais už paskolą nusipirko būstą ir, kitaip nei dauguma tautiečių, atsisakė naujo tipo paskolos. Ją buvo galima imti užsienio valiuta (jenomis arba Šveicarijos frankais), kurios pranašumas buvo žemesnė palūkanų norma užsienyje; Islandijos palūkanų norma tuomet siekė dviženklius skaičius.
Profesorės įžvalgos nepasiteisino. Kai smuko kronos kursas, 2008-aisias, skolos našta smarkiai padidėjo. Paskolos nekilnojam turtui paimtos užsienio valiuta buvo paskelbtos nelegaliomis. Pagal paskutinius duomenis, infliacija padidino namų ūkių skolą 2009-2012 metais apie 1,8 mlrd. JAV dolerių. „Aš išgyvenau paskutinius 4 metus, tačiau mąstau apie asmeninio bankroto paskelbimą kitais metais. Pažįstu daud žmonių, kurie atsidurė tokioje padėtyje“, - prisipažįsta ji.
Pramonės ir inovacijų ministras Steingrimuras Sigfussonas turėtų būti optimistiškas, kaip ir prikalauso vyriausybės nariui, tačiau jis taip pat nešioja krizės randus. „Tik atėję į valdžią supratome, kad mums teks imtis didžiulio darbo, kuris tikrai nebus populiarus“, - sako jis, pabrėždamas mokesčių pakėlimą, apkarpytas išlaidas ir leidimą kompanijoms nurašyti savo skolas. „O kas gali varžytis su Norvegija?“, - dėl išaugusios emigracijos teisinsi ministras.
Islandijos universiteto sociologijos profesorius Stefanas Olafssonas prisimena kokia sunki padėtis buvo krizės piko metu. „2008-ųjų pabaigoje ir kitų metų pradžioje tikrai maniau, kad gyvenimas nebebus toks pat kaip anksčiau. Mes nenutuokėme, kokiojo skoloje esame ir kaip iš jos kadanors išsikapstysime. Šiuo atveju tai tikrai yra sėkmės istorija“, sako jis.
Profesorius džiaugiasi, kad vienus turtingiausių islandiečių – buvusius bankų vadovus - siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl jų įtakos krizei. „Jei jie ir nebus nuteisti, svarbiausias lieka pats procesas. Kitu atveju piliečiai galvotų, kad viskas aplin yra supuvę ir korumpuota“, - pabrėžia prof. Stefanas Olafssonas.
Banko „Landsbankinn“ generalinis direktorius Steinthoras Palssonas sako, kad jo bankas yra „gana geroje formoje“. Prieš du metus blogos paskolos sudarė ketvirtadalį visų banko paskolų, o šiuo metu jos siekia tik 8 proc. Tačiau Europos kontekste tai yra vis dar aukštas rodiklis. Jo manymu, žmonės turėtų nustoti dairytis atgal į praeitį, nes kitaip nebus judama į priekį. Jis tikisi, kad kita vyriausybė išparduos savo kontrolinį banko akcejų paketą.
Jei bankas, suformuotas iš žlugusio banko „Landsbanki“ vidaus aktyvų, sustiprintų savo kapitalo retingus, jam vistiek būtų sunku siekant surasti skolintojų. „Mūsų kapitalo ir likvidumo rodikliai yra gana stiprūs, bet nematyti paklausos lygis nedidelis dėl prasiskolinusių namų ūkių ir kompanijų. Situacija labai neaiški“, teigia S. Palssonas.
Vienas iš neįprastų Islandijos sprendimų buvo naujos konstitucijos rengimas su 25 visuomenės išrinktais nariais ir patariamuoju tautos balsu iš „Facebook“ ir „Twitter“ socialinių tinkų. Žmogaus teisių specialistė Katrina Oddsdottir buvo viena iš dalyvaujančių šiame procese. „Islandiečiai yra pavargę. Tai buvo sunkūs ketveri metai. Mūsų griūtis buvo aprėpianti viską: finansine, politine ir moraline prasmėmis“, sako ji.
Blunkant prisiminimams apie sunkmetį, ji baiminasi, kad žmonės grįš prie senų įpročių, kurie tik didina Nepriklausomybės partijos populiarumą. „Žmonės nori daugiau pinigų, jie nori keliauti, pirkti naujus drabužius. Tai labai trumparegiška“, - baiminasi K. Oddsdottir. Anot jos, daryti išvadas dar per anksti, kadangi neaišku, ar jiem pasisekė ar tiesiog išgyveno.
