„Valstybėje trūksta tempo ir pagrindinių žinučių. O pagrindinė žinutė labai paprasta – norint, kad NATO 5-asis straipsnis suveiktų, <...> reikia, kad užtikrintai veiktų 3-asis NATO straipsnis. Jis kalba apie tai, kad kiekviena valstybė atsakinga už savo apginamumą. To, ko mes nepadarėme per 30 metų, mums dabar reikia padaryti... dabar“, – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.
„3-asis straipsnis gal net svarbesnis, nei 5-asis straipsnis. Nes be 3-ojo straipsnio, 5-asis gali nesuveikti“, – pridūrė jis.
Neturint vizijos – pinigai neišspręs
„Mes per lėtai, per mažai ir per vėlai viską darome. Tempas turi būti gerokai didesnis“, – sako V. Malinionis.
Nors atsargos pulkininkas teigia, kad Lietuva vis dar per mažai skiria finansavimo gynybai, reikia ne tik pinigų, bet ir aiškios vizijos.
„Pinigai ne viską išspręstų. Tam, kad laivas žinotų, koks vėjas reikalingas, jam reikia žinoti tikslą. Tos vizijos turi būti aiškios“, – kalbėjo jis.
V. Malinionio nuomone, mes turime sau atsakyti į klausimą, kokios kariuomenės mes norime. Pats atsargos pulkininkas turi atsakymą.
„Mūsų kariuomenė turi gebėti regeneruotis, atstatyti pajėgumu. Mums nepakanka turėti vieno mūšio kariuomenės. Ji turi gebėti ne tik kariauti, bet ir laimėti karus. Tokia vizija turėtų būti suprantama“, – dėstė V. Malinionis.
„Yra tokia senovės romėnų patarlė: jei laivas nežino, kur plaukia, joks vėjas negali būti laikomas palankiu. Net ir resursų vėjas, šiuo atveju. Turi būti ne tik pinigai, bet ir mintys, vizijos ir sutelkimas, į kur mes einame“, – pridūrė jis.
Atsargos pulkininko teigimu, mūsų gynybos strategija pagrįsta daugybe skirtingų dokumentų ir aprašymų, tad nenuostabu, kad skirtingi pareigūnai ir politikai skirtingai tą Lietuvos gynybos viziją ir interpretuoja.
„Vieni sako, kad reikia šauktinių kariuomenės, kiti sako, kad nereikia, gal perkame laivą, o gal tanką. Tas mūsų laivelis tampa blaškomas vėjų, nes nėra sutelkiančios vizijos. O vizijos reikalingos tam, kad visi įgalintojai žinotų, į ką mes einame. Kad kiekvienas mūsų ambasadorius galėtų užsienio kolegoms aiškiai pasakyti, ką mes darome ir į kur mes einame“, – samprotavo V. Malinionis.
Daugiasluoksnis gynybos planas
„Aš net neabejoju, kad mes turime viziją. Bent jau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas turi viziją“, – sako Seimo NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Pasak jo, į mūsų gynybą negalima atsietai žvelgti tik per kariuomenės prizmę, reikia matyti visą saugumo architektūrą.
„Kalbėkime apie tai, kad mūsų gynybos visas planavimas remiasi kolektyvinės gynybos principais. Tai yra nauji NATO gynybos planai, kurie yra paremti realiais resursais, priskirtais realiems planams.
Turime aiškius algoritmus, kada atvyksta pajėgos į pagalbą ir pajėgos vietoje. <...> Yra pajėgos vietoje, yra pajėgos, kurios per trumpesnį laiko tarpą ateina, yra pajėgos, kurios ateina per ilgesnį laiką. Planas yra iš keturių penkių sluoksnių, vadinkime taip“, – naujienų portalui tv3.lt komentavo L. Kasčiūnas.
Lietuvai priskirta Vokietijos brigada, kurios didžioji dalis mūsų šalyje bus dislokuota 2026 metais, yra viena iš sudėtinių gynybos plano dalių.
Laukianti divizija ir naujas mokestis
„Natūralu, kad mūsų kariuomenės formavimas, stiprinimas ir divizijos kūrimas yra susijęs su tuo, kad mūsų divizija atsistoja į tą planą“, – teigė NSGK pirmininkas.
Gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba pritarė siūlymui Lietuvos kariuomenėje kurti diviziją. Kariuomenė balandį patvirtino jau turinti apie tris ketvirtadalius divizijai reikalingų pajėgumų ir artimiausiu metu planuojanti įsigyti daugiau karinės technikos, reikalingos šiam kariniam vienetui suformuoti.
Nors planuojam, kad pilna kariuomenės divizija bus sukurta 2030 m., Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys sako, kad su dabartiniu finansavimu pilną kovinį pajėgumą divizija pasieks tik 2035 m.
„Divizija yra ilgalaikis projektas. Ją gali įkurti formaliai, o gali pasirinkti jos vystymo koncepciją. Mes visi už sunkesnę diviziją, kuri turėtų ir oro gynybos sistemų, galimybę manevruoti, čia susiję su tankų batalionu. Bet viskas atsiremia į finansus. Akivaizdu, kad norint pradėti plėtoti diviziją, reikėtų turėtų daugiau resursų“, – dėstė L. Kasčiūnas.
Kaip vieną iš sprendimo būdų L. Kasčiūnas siūlys naują gynybos mokestį, kuris leistų gynybai skirti papildomus 0,5 proc. BVP. Pradėti diskusiją dėl naujo mokesčio parlamentaras žada sausį, tačiau neaišku, ar projektas Seimo posėdžių salę pasieks kitoje pavasario sesijoje.
„Žiūrėsime, ar rasime sprendimą ir sutarimą. Formulių gali būti įvairių“, – tikino NSGK vadovas.
Reikia didelio rezervo
L. Kasčiūnas primena, kad partijų nacionaliniame susitarime dėl krašto apsaugos yra iškeltas tikslas, kad 2030 m. aktyvus rezervas sudarytų bent 50 tūkst. karių. Šiuo metu šis skaičius siekia 28 tūkst.
„Ką mes jau padarėme, jie žino, kur X dieną turėtų prisistatyti. To iki šiol nebuvo. Galima kalbėti apie didesnį jų organizavimą ir įtraukimą į gynybos planavimą, bet čia jau vyksta procesai. Ar jie pakankami, ar ne, čia galime diskutuoti, bet kryptis yra aktyvų rezervą organizuoti ir priskirti prie tam tikrų mūsų reguliarių pajėgų“, – teigė NSGK vadovas.
V. Malinionio teigimu, jeigu mūsų vizija yra kariuomenė, kuri gali regeneruotis, ji turi turėti didelį organizuotą rezervą.
„Jeigu reikia turėti didelį organizuotą rezervą, visuotinis šaukimas yra labai sveikintinas ir reikalingas, nes šauktinių pagrindinis tikslas – rezervo auginimas“, – dėstė pašnekovas.
Dėl visuotinio šaukimo unisonu nekalba
Visgi vieningos nuomonės apie visuotinį šaukimą mūsų valdžios ir kariuomenės bokštai neprieina.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis penktadienį viešai paragino įvertinti visuotinio šaukimo poreikį Lietuvoje
„Prisitaikę prie naujos geopolitines realybės turime atsakyti į patį svarbiausią klausimą – ką patys esame pasiruošę padaryti dėl savo saugumo. Tik kai šaukimas bus visuotinis, tik taip kiekvienas Lietuvos pilietis mokės priešintis, gintis ir laimėti. Tai vienas iš svarbiausių Lietuvos ilgalaikio išlikimo strategijos elementų“, – penktadienį išplatintame komentare rašė G. Landsbergis.
Ministras mano, kad Lietuvos pasiryžimas įvesti visuotinį šaukimą šalies sąjungininkams parodytų pasiryžimą gintis.
„Norėdami sulaukti sąjungininkų pagalbos, turime aiškiai pasakyti, ką patys dėl to padarysime. Parodydami, kad kiekvienas ginsime šalį, įtikinsime ir kitus mums padėti (visuotinis šaukimas kartu su visuotinės gynybos imperatyvu turi duoti ir praktinius atsakymus kiekvienam piliečiui, įskaitant civilius, ko valstybė iš jo konkrečiai tikėsis karo metu ir kaip, kokia forma pasiūlys prisidėti prie gynybos ar suteiks pagalbą bei prieglaudą). Suprantama, kad tam reikia pasiruošti. Suprantama, kad tai nėra lengvas ar paprastas procesas, tačiau pradėtas jis turi būti jau dabar“, – rašė G. Landsbergis.
Pozicijos, kad reikia atsisakyti loterijos principo ir pereiti prie visuotinio šaukimo principo, laikosi ir prezidentas Gitanas Nausėda.
„Prezidento pozicija yra labai nuosekli – jis pasisako už visuotinio šaukimo įvedimą Lietuvoje. Tai visų pirma reikštų, kad šauktume visus jaunuolius po mokyklos baigimo. Pradžioje kalbėkime apie vaikinus“, – gegužę po Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio sakė prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys.
Visgi kariuomenės vadas V. Rupšys turi kiek kitokią nuomonę. Jis sako, kad ateityje Lietuvai gali tekti koncentruotis į karininkų, o ne eilinių karių rezervo rengimą, todėl visuotinė tarnyba gali tapti nebeaktuali.
Pasak jo, Rusijos invazijai besipriešinančios Ukrainos patirtis rodo, kad parengti kovai eilinius karius pakankamai greitai galima ir konflikto metu.
„Kalbant apskritai, tas vadų parengimas ir turėjimas aktyviajame rezerve atitinkamo skaičiaus, manau, yra esminis dalykas. Ką rodo Ukraina, eilinius karius lengviau greitai paruošti“, – laidai „BNS Akiratyje“ sakė kariuomenės vadas.
„Kalbėdami apie rezervo parengimą, <...> sakyčiau, kad dabar labai akcentuojamės į eilinį karį. Bet karai, ir ypač karas Ukrainoje, rodo puskarinininkių ir karininkų deficitą. Kare jų poreikis tiek skaičiumi, tiek kvalifikacija yra didžiuliai“, – kalbėjo jis.
„Aš girdžiu argumentus, ką sako ir kariuomenės vadas, ir krašto apsaugos sistema, kad visuotiniam privalomam šaukimui reikėtų laiko, resursų, poligonų ir instruktorių – karininkų ir puskarininkių. Aš tą girdžiu. Tačiau bet kokiu atveju, įvedus privalomą visuotinį šaukimą, reikėtų pereinamojo laikotarpio. Bet reikia judėti link to, ne ieškoti argumentų, kaip to nedaryti, bet ieškoti argumentų ir pasakyti, ko kiek reikia ir ką reikia padaryti, kad galėtume įgyvendinti tą sprendimą“, – komentavo L. Kasčiūnas.
Į Seimą turėtų atkeliauti ir šauktinių reformos paketas, kuris, kaip sako NSGK pirmininkas, nėra visuotinis privalomas šaukimas, bet tai žingsnelis į priekį, nes kasmet šaukiamų šauktinių skaičius paaugtų nuo 3,8 tūkst. išaugtų iki 5 tūkst.
„Tai yra gerai, bet tai nėra pakankamai, kalbant apie visuotinį privalomą šaukimą“, – įsitikinęs L. Kasčiūnas.
Gynyba – ne tik kariuomenė
L. Kasčiūnas numato ir kitus grėsmės scenarijus, kurie būtų iki 5-ojo NATO straipsnio aktyvavimo. Jiems taip pat turime ruoštis.
„Diversijos prieš kritinę infrastruktūrą, intervencijos, be tikslo okupuoti, tiesiog patikrinti, kaip veikia 5-asis straipsnis. Čia mes išeiname į kitą lygmenį, kai ne tik kolektyvinės gynybos sprendiniai turi būti priimti mūsų kariuomenės formavime, bet mes išeiname į daug platesnį reiškinį“, – teigė L. Kasčiūnas.
Jis kalba apie sąveiką su Vidaus reikalų ministerijos struktūromis, kurios karo padėties metu taptų karinių pajėgų dalimi, mini, kad reikia apsispręsti, koks vaidmuo laukia Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) vaidmuo, ar toliau vykdo teritorinę gynybą, ar turi kitokias funkcijas.
„Tada išeiname į dar platesnius vandenis – visuomenės įtraukimą į visą gynybos planą“, – sakė NSGK pirmininkas.
L. Kasčiūnas teigia, kad į tai įeina skirtingos grupės – nuo Šaulių sąjungos iki, paprastai kalbant, piliečių, kurie nori ir gali dalyvauti krašto apsaugoje.
„Pasiūlymą turime labai aiškų – komendantūrų sistema. Turime diskusijų su krašto apsaugos sistema, kaip tos komendantūros turėtų atrodyti. Dabar pagal įstatymą yra komendantai, bet nei komendantų pavaduotojai, nei komendantūros pačios, nei komendantiniai vienetai nėra reglamentuoti. Numatyta, kad jos aktyvuojasi tik įvedus karo padėtį.
Mes sakome, kad komendantūra yra užnugaris, kova su diversijomis, infrastruktūros apsauga, evakuacija, viešoji tvarka, komendantinė valanda. Mes čia turime diskusiją, kada pradėti ruoštis. Aš sakau, kad reikia pradėti ruoštis jau dabar. Kad komendantiniai šauliai, parengtas rezervas ir kiti koviniai asmenys turėtų būti priskiriami savo regionuose į komendantūras, pratybos būtų, žmonės būtų patikrinti, apmokyti. Taip mes ruoštumėmės tai karinei-civilinei sąveikai“, – dėstė L. Kasčiūnas.
Visgi L. Kasčiūno ir Krašto apsaugos ministerijos požiūriai šiuo klausimu skiriasi.
„Pati idėja gera, bet dar kartą kartoju, mes negalime nuleisti teisės aktų rengimo kartelės per žemai. Idėjoms įgyvendinti vis tiek reikia naudotis teisininkais, tai aš siūlau vis dėlto naudotis ir Krašto apsaugos ministerijos teisininkais. <...> Bet kuriuo atveju aš dar kartą kviečiu žiūrėti atsakingai į tokius teisės aktus, nes jie turi, kaip teisingai paminėta, sustiprinti gynybą, bet nesujaukti vadovavimo gynybai“, – per projekto pateikimą Seime kalbėjo ministras Arvydas Anušauskas.
„Šiuo atveju turime tam tikrą iššūkį, kai matome, kad parengti siūlymai dėl komendantūrų galbūt ne visiškai atitinką tą matymą ir įstatyminį reglamentavimą arba tą filosofiją, apie ką mes kalbame. Dėl to yra tam tikrų kritinių pastabų. Bet aš tikiu, kad per tą kalbėjimąsi mes surasime tą bendrą leitmotyvą, bendrą vardiklį, kuris leis patobulinti i Karo padėties įstatymą“, – NSGK posėdyje spalio pabaigoje sakė viceministras Žilvinas Tomkus.
Akmuo į Nausėdos daržą
V. Malinionis gynybos temoje pasigenda prezidento lyderystės.
„Norėčiau priminti, kas yra mūsų vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kurio rankose yra visos vizijos. Jeigu vizija nėra komunikuojama, atsiranda įvairių abejonių. <...> Aiškumo nėra ir čia galima kaltinti mūsų vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Nėra aiškumo“, – sakė atsargos pulkininkas.
Tam pritaria ir L. Kasčiūnas.
„Faktas, prezidento tvirtas žodis, iniciatyva, jis turi teisę inicijuoti ir ateiti į Seimą, jis gali tai padaryti tai. Jis gali susikviesti kariuomenės vadą, ministrą ir pasakyti, kad judame šita kryptimi. Be abejo, norėtųsi daugiau lyderystės“, – tvirtino L. Kasčiūnas.
Kiek laiko turime?
Akivaizdu, kad bent kol kas, net ir vykstant Rusijos plataus masto invazijai Ukrainoje, bendro sutarimo, kaip turi atrodyti mūsų gynybos architektūra, nėra. Tai kiek laiko mes turime išsidiskutuoti ir pilnai pasiruošti?
„Sunku pasakyti. Yra sakančių, kad pora metų. Mes remiamės prielaidomis. Rusija karą pradėjo su 200 tūkst. žmonių, kurie buvo sutelkti prie Ukrainos. Šiuo metu Rusija turi mažiausiai du kartus daugiau. Jų paskelbti planai apie kariuomenės reformą, panašu, atitinka tikrovę. Tai nėra, kaip mes esame įpratę, propaganda. Ta jų karinė reforma nukreipta prieš NATO, nukreipta prieš mus“, – antradienį Seime susirinkusiems žurnalistams sakė G. Landsbergis.
Jei Rusija nepatirs karinio pralaimėjimo Ukrainoje ir nepradės vidinių politinių permainų, per 6–10 metų ji visiškai atsigaus po Ukrainoje patirtų nuostolių. Be to, atsižvelgiant į Rusijoje vykstančius procesus, ji tuomet bus pajėgi padidinti savo karinį potencialą iki tokio lygio, kad galės pradėti plataus masto karą prieš NATO.
Tokią prognozę pateikia autoritetingas analitinis centras „Vokietijos užsienio politikos draugija“ (DGAP). Jų sukurtas modelis grindžiamas hipotetiniu pradiniu tašku, kai karštoji karo Ukrainoje fazė baigėsi Ukrainos pralaimėjimu arba perėjimu prie įšaldyto konflikto.
L. Kasčiūnas sako, kad didžiulei konvencinei atakai – divizijų karui – su NATO Rusija šiuo metu nėra pasiruošusi, bet ji galėtų būti pasiruošusi po 5-7 metų.
„Aš tai nuolat kalbu, tai yra mūsų pasirengimo laikotarpis“, – teigė L. Kasčiūnas.
„Atsimenu, kad 2000-aisiais buvo daroma prielaida, kad dešimties metų perspektyvoje mums grėsmės negresia. Dabar kokią mes galime daryti prielaidą? Trejų metų negresia grėsmės? Galim?
Nežinau. Galime pabandyti sakyti ketverių. Tai tuo skaičiumi ir remkimės, ką mes galime padaryti per ketverius metus. Kariuomenės planuotojai turi pamiršti visus biudžetus, pamiršti visus apribojimus ir paskaičiuoti tą, ką galime padaryti.
<...> Mano požiūris, kad turi būti reali vizija, realiai išdėliotas planas ir jis turi būti įgyvendintas. Kariuomenė turi paskaičiuoti ne pagal biudžeto apribojimus, o pagal tai, ką jie turi turėti dabar. Tada pagalvosime, ar obligacijas kažkokias Vyriausybės išleisime, ar verslininkų prašysime, tada visiems viskas bus aišku, kiek reikia ir ką reikia daryti“, – dėstė V. Malinionis.
Pasak atsargos pulkininko, Lietuva viena negali atsverti jėgų pusiausvyros su Rusija, tačiau mūsų šalis gali inicijuoti procesus šalies viduje ir taip įkvėpti Vakarų partnerius.
„Mūsų ramybė juos irgi labai džiugina. Kam tada kokiam prancūzui ar vokiečiui rūpintis, jei pafrontės valstybė sau ramiai taikiai gyvena? Mūsų skubumo skatinimas paskatins ir kitas NATO nares pasitempti“, – teigė V. Malinionis.
Jis pastebi, kad Rusija nuo kitų metų gynybai, o tiksliau puolimui, skirs 6 proc. nuo BVP, didelę dalį nukreips į Leningrado karinės apygardos reformavimą.
„Leningrado apygarda yra tiesioginė grėsmė tiesiogiai mums – Suomijai ir Baltijos valstybėms. Žiūrėkime, kad planavimo balansas jau ne mūsų naudai, mes iki 6 proc. nesvajojame.
O kelerių metų perspektyvoje tai gali būti jau realus disbalansas ir jie turės asimetrinį pranašumą prieš mus. Jėgų balansavimas turi būti jau dabar planavime ir pajėgumų vystyme. Reikia galvoti per abu spektrus – 3-asis NATO straipsnis ir 5-asis NATO straipsnis“, – tvirtino V. Malinionis.
