Verta ar neverta žiūrėti gruzinų nacionaline vertybe tapusio savamokslio dailininko primityvisto Pirosmanio darbų parodą – klausinėja vieni kitų žmonės, vadinantys save meno mėgėjais. Bandome aiškintis, ar primityvu žavėtis primityvistais.
Kaip gerai, kad nesu profesionali meno kritikė, o tik eilinė meno vartotoja (tiesa, niekada nepraleidžianti progos savo akimis pamatyti to, ką pasaulis mano turįs geriausia žmonių sukurta) – galvojau vaikščiodama po Vilniaus paveikslų galerijos salytes, kur eksponuojami Niko Pirosmanašvilio (Pirosmanio) paveikslai. Tai mane išvaduoja nuo žinojimo, kaip menininkas turėjo ką daryti, bet nepadarė. Nematau klaidų, todėl galiu tiesiog grožėtis meno kūriniu, jei man gražu, ar bjaurėtis, jei atrodo koktu. Neinu vertinti technikos, einu pažiūrėti žmogaus rankų ir jausmų kurto meno.
Skiriamasis ženklas – talentas
Nepripažinto ir nevertinto, skurde mirusio dailininko darbai šiuo metu jau tikrai turi finansinę vertę ir išraišką – atvežti į Vilnių, jie apdrausti šimtu milijonų litų. Apie meniškąją pusę ir tai, kodėl ir dabar kai kuriems žmonėms atrodo, kad Pirosmanio darbai tokie primityvūs, kad net neverti dėmesio, prašau papasakoti Ramutės Rachlevičiūtės, dailėtyrininkės. Pradedame nuo to, kad egzistuoja trys meninės kalbos – klasikinio meno, kurią moka dauguma žmonių; antroji – modernistinio arba primityvistinio meno, trečioji – postmodernistinio meno. „Dauguma parodų lankytojų supranta klasikinį meną, jo pagrindas – graikų ir romėnų dailė, Renesanso menas. Jei jie tokius pat kriterijus taiko Henri Matisse'ui, Pablo Picasso, Pirosmanio kūrybai, pasijunta išmušti iš įprastinių meno suvokimo vėžių, – priežastis paaiškina dailėtyrininkė. – Sovietmečiu keblumų nekildavo, nes buvo griežta cenzūra, o socialistinio realizmo arba realistinis menas buvo daugiau ar mažiau paremtas klasikinės dailės principais.“ Tačiau per tą laiką atsitiko kai kas neigiamo – žiūrovai nebuvo auklėjami, prusinami, taip susidarė meno suvokimo bei vertinimo spragų, idealu ir atspirties tašku daugeliui taip ir liko klasikinis menas.
Pirosmanio kūrybą p. Ramutė paakina vertinti taip pat kaip Matisse'o, Picasso ar kitų modernistų. Dauguma modernistų buvo savamoksliai arba šiek tiek pasimokę dailės ir nusivylę akademinio menininkų rengimo sistema bei klasikiniu menu, siekę kurti kitaip, naujai.
Kuo Pirosmanis skiriasi nuo liaudies menininko? „ XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, kai gyveno ir kūrė Pirosmanis, terminas liaudies menas neegzistavo, kūriniai neturėjo liaudies meno statuso, tebuvo kaimiečiams skirti kasdienės apyvokos reikmenys. Menu nebuvo vadinami ir liaudiškieji grafitai – piešiniai ant tvorų, nors kiek vėliau tokia didmiesčių liaudies kūryba suklestėjo JAV. Kuo paprastesni dalykai tapdavo menu, tuo tai labiau šokiruodavo vidurinę klasę, miesčionis. Atrodė, kad kultūra vis labiau demokratiškėdama tarsi leidžiasi žemyn, – istoriją primena p. Rachlevičiūtė. – Vėliau liaudies kūryba įgijo liaudies meno statusą. Tuo metu pradėti vertinti ir vaikų iki devynerių metų piešiniai, ir psichikos ligonių, kurie tapė savęs nevaržydami ir kai kurie tapo garsenybėmis, kūriniai taip pat atitiko šį statusą.“ Visas šis arealas – vaikų, psichikos ligonių, primityvistų, modernistų kūryba – atitinka tai, ką susitarėme vadinti antrąja menine kalba.
Ir Pirosmanis, ir Matisse'as tapė remdamiesi tais pačiais principais – nesilaikoma linijinės geometrinės perspektyvos, nemodeliuojamos figūros, nepiešiama pagal graikų ir romėnų skulptūrų pavyzdžius, nesilaikoma renesansinio grožio idealo, ieškoma naujų, kitokių grožio idealų.
Epochoje, kai kūrė Pirosmanis, tokių savamokslių kūrėjų buvo gausu ne tik Gruzijoje, bet ir Rusijoje. Tuo metu galiojo įstatymas, draudęs žydų tautybės piliečiams, gyvenusiems provincijoje, kurtis didžiuosiuose Rusijos miestuose, bet jie susigalvodavo įvairių profesijų, kurios leistų jų kūriniams skverbtis į miestus, tad tapdavo, pavyzdžiui, iškabų tapytojais. Vienas iš jų – garsusis Natanas Altmanas, kaip ir Pirosmanis, pradėjęs savo karjerą tapydamas krautuvių, užeigų iškabas. Dauguma Pirosmanio kūrinių, tapyti klijuotėse, skardose, turėjo puošti kokios užeigos ar vyninės įėjimą arba sieną.
„Pirosmanis – itin talentingas žmogus. Nors ir savamokslis, jis pasiekė profesionalaus meno lygį, pripažintas buvo po mirties, dabar jo kūryba laikoma išskirtiniu pasauliniu meno reiškiniu“, – nedvejodama vertina dailėtyrininkė.
Pirosmanio braižas lengvai atpažįstamas – vieną kartą pamatęs parodą, jo darbų su kitų menininkų nesupainiosi. „Jo ryškus autentiškas braižas, – atpažįstamumo mįslę padeda įminti p. Rachlevičiūtė. – To neįmanoma išmokti, nors savito braižo siekia daugybė menininkų, tačiau daugelis jų taip niekada ir neatranda savojo „aš“ mene.“
Pirosmanio talentas ypač atsiskleidė jo tapytuose portretuose, portretinėse kompozicijose. „Personažai nutapyti elementariai, tarsi kokios lėlės, bet jie visi portretiški, asmenybės lengvai atpažįstamos, jam nors ir negrabia piešimo maniera puikiai pavyko atskleisti charakterius, – tarsi už rankos po Pirosmanio pasaulį vedžioja dailėtyrininkė. – Jis neišmanė nei anatomijos, nei toninio modeliavimo, veidai atrodo plokšti, neproporcingi, bet tai – visam gyvenimui įsimenantys portretai.“ Toks yra ir Pirosmanio „Kiemsargis“, kurio lyg seno gero mielo draugo akimis pirmiausia ieškojau parodoje. „Išryškinta didelė kiemsargio nosis, liūdnos akys, barzda. Tokia tapymo maniera rodo, kad dailininkas moka apibendrinti, išryškinti, kas svarbiausia, – vėl subtiliai talkina p. Ramutė. – Natūralistai negali atsisakyti detalių, sukurti apibendrinto vaizdo, tad kopijuoja viską. Jie puikiai piešia, bet nežino, ko atsisakyti. Pirosmanis jaučia tapomo žmogaus charakterį ir išryškindamas jį atsisako daugelio nereikalingų detalių.“
Daugybė paradoksų gyvuoja ir meno pasaulyje, juk dailininkas, puikiai išmanantis klasikinės akademinės tapybos taisykles, negali tapti geru portretistu, jei neturi talento. Neeilinis talentas – tokia Pirosmanio portretų paslaptis.
„Jo darbai labai dekoratyvūs, iš dailininko lengva ranka padaryto vieno kito potėpio gimsta įstabūs drabužio mezginiai, – dar vis po Pirosmanio pasaulį vedžioja dailėtyrininkės Ramutės balsas. – Tai didžiausia tapymo meistrystė, ją galima lyginti su Velazquezo: lengvas brūkštelėjimas tampa akį traukiančiais mezginukais, raukinukais. Šiems dailininkams nereikėjo tapyti kiekvienos mezginio akutės – įspūdis perteikiamas keliais meistriškais potėpiais.“
Kas yra menas, priklauso nuo tos epochos žmonių susitarimo. Galima teigti, kad talentingasis Pirosmanis gimė ne tuo laiku, todėl jį ištiko nepripažinto ir neįvertinto menininko likimas. Dabar primityvistas Pirosmanis garsesnis už visus savo gimtinės profesionalus. Daugeliui Pirosmanis ir Gruzija yra beveik lygiavertės sąvokos. Tapti savo šalies kultūros ambasadoriumi, Gruzijos kultūros simboliu pasaulyje – išskirtinis reiškinys.
Elenos aukso fondas
Niekas nežino, kada Lietuvoje gims savas pirosmanis, bet talentingų menininkų, kuriančių taip, kaip širdis, o ne taisyklės liepia, visada rasi: Monika Bičiūnienė, Elena Kniūkštaitė, Lionginas Šepka, Stanislovas Riauba. „Primityvistus ištinka tos pačios bėdos kaip ir profesionalus – kūrėjas kūrybingiausias ir laisvai eksperimentuoja maždaug dešimt penkiolika metų po studijų baigimo ar pradėjęs tapyti, – žino daugybės dailės parodų kuratorė, – paskui prasideda gyvenimiškoji ir kūrybos rutina. Todėl ir vienų, ir kitų menininkų pats vertingiausias yra ankstyviausias kūrybos laikotarpis. Ilgiau, kartais net iki gyvenimo pabaigos išlikti tikrai kūrybingiems pavyksta vienetams.“
Viena talentingiausių Lietuvoje gyvenančių primityvisčių dailėtyrininkė vadina Rumšiškėse gyvenančią Eleną Kniūkštaitę. Ankstyvieji jos kūriniai priklauso aukso fondui.
Važiuojame į Rumšiškes pas p. Eleną pažiūrėti jos aukso fondo, jis pradėtas kurti nuo 1975 metų. Nuo vaikystės Elena piešė, nes negalėjo nepiešti, o dabar tapo, nes negali netapyti, nors kartais jai atrodo, kad mes teptukus į šalį ir niekas niekada nebeprivers prieiti prie molberto. Išgirstame tipišką žmonių, gyvenančių gamtoje, kuri pati savaime daugeliui tampa kūrybos įkvėpėja, istoriją.
Tėvas mėgdavo drožti, lipdyti, mama gražiai siuvo, tad kaip nors išreikšti kunkuliuojantį kūrybiškumą norėjosi ir jų dukrai Elenai. Baigusi aštuonias klases ir neįstojusi į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, nes nupaišė ornamentą, neatitikusį kriterijų, pasižadėjo jokių menų daugiau studijuoti nemėginsianti, o būsianti fotografė, nors net aparato neturėjo. Išvažiavo mokytis fotografijos į Vilniaus technologijų technikumą. Tapyti vis tiek labai norėjosi, todėl netrukus pradėjo lankyti dailės studiją Profsąjungų rūmuose, kuriai vadovavo Rimas Bičiūnas. Ir jis, ir Vytautas Ciplijauskas tvirtino, kad Elenai tikrai neverta mėginti siekti patekti į Dailės institutą, nes studijos sugadinsiančios jos unikalų talentą. Atrodo, jie buvo teisūs – dabar džiaugiamės tuo, ką turime – vieną talentingiausių Lietuvos primityvisčių.
Laisvę kurti taip, kaip nori, kaip jauti – štai ką gauna diplomų neįgiję primityvistai. Po savo dirbtuvėlę mus vedžiojanti dailininkė pasakoja, kad visada tapė tai, ką norėjo, pavyzdžiui, vienu metu piešė katinus – tuos, kuriuos turėjo, dar peizažus, kurie jai atrodė gražūs, artimuosius ir draugus. Temos, spalvos skiriasi, nes, sako p. Elena, asmenybė sluoksniuojasi – vienu metu gyvenime būname labiau pakylėti, kitu – pradedame grimzti į liūdesį. „Žiemą spontaniškai paveiksluose atsiranda daugiau juodos spalvos ir kažkodėl raudonos, ji tarsi praplėšia tą tamsą. Vieną žiemą tapiau vien raudonus angelus. Artėjant pavasariui paveiksluose pradeda atsirasti daugiau žalios, kai širdyje neramu, norisi žalios“, – mėgina savo nuotaikas atskleisti tapytoja.
Elena Kniūkštaitė. „Šv. Morta ir Šv. Margarita“. E. Kniūkštaitės asmeninio archyvo nuotr.
Ji nė kiek nesivaržo to, kad priklauso primityvistams ir yra vadinama naiviojo meno atstove. Apie tai ji turi savo nuomonę: „Nesu toks primityvus žmogus, kad nesuprasčiau, kas yra primityvizmas, ar siekčiau maskuotis. Primityvizmas yra duotybė.“
Dabar p. Elenos kūryboje – angelų periodas, bet ne tokių, kurie tupi ant debesėlių, o angelų darbštuolių – jie renka obuolius, grėbia, žvejoja.
Pirosmanis, tarsi privertęs mus susitikti, tapo ir mūsų pokalbio pagrindiniu akordu. „Pirosmanio darbų parodą pirmą kartą mačiau seniai, gal daugiau nei prieš dvidešimt metų. Buvau tik pradėjusi tapyti. Įėjus į salę, kur buvo eksponuojami Pirosmanio paveikslai, iš akių pasipylė ašaros, – atvirai kalba p. Elena. – Mane prikaustė kažkokia vidinė iš jų spinduliavusi jėga, dramatizmas. Jo kūrybos paveikta pati nutapiau vieną geriausių savo darbų, jame vyravo pirosmaniškos spalvos – juoda ir balta.“
Turėjau jai prisipažinti – kol mano akys godžiai rijo paveikslą po paveikslo, tarsi kokio seno pažįstamo ieškodamos Pirosmanio „Kiemsargio“, pajutau, kad kažkoks gumulas stringa gerklėje. Pirosmanis mane sugraudino ir sukėlė kažkokią nepaaiškinamą nostalgiją – galbūt Gruzijai, kurioje nebuvau. Nežinau, kodėl gėlė sielą. Pirosmanio menas atrakino pačių giliausių emocijų seifą, o to, prisipažinsiu, eidama į parodą nesitikėjau. Kaip ir vargšas alkanas Pirosmanis neįsivaizdavo, kad kada nors minios plauks žūrėti jo darbų ir vadins juos pasaulio meno šedevrais. Vienu dabar nė kiek neabejoju – pirosmaniais ne tampama, o gimstama.
