Vienas perspektyviausių jaunųjų fleitininkų Vytenis Gurstis „Balsas.lt savaitei“ pasakoja, kas jam įskiepijo meilę muzikai ir kuo skiriasi mokymasis Lietuvoje ir Anglijoje.
Londone daugiau galimybių
- Ar gali palyginti muzikantų ruošimą Lietuvoje ir Anglijoje? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė šio jauno vilniečio, perspektyvaus fleitininko, Londono karališkosios muzikos akademijos studento.
- Lietuvos profesūra yra labai gera. Deja, ne visada mokymo procesui jie gali daryti tokią įtaką, kokią norėtų: viską riboja finansai, daroma daug politinių klaidų, kuriant vadinamuosius krepšelius, nesutvarkyta paskolų sistema.
Labai skiriasi mokymo programos. Lietuvoje studentai negali pasirinkti papildomų disciplinų nemokamai, o Londone aš tai galiu daryti ir tokiu būdu įgyti platesnį išsilavinimą. Dėl to daug studentų nori studijuoti užsienyje, o ne tėvynėje. Tuo labiau kad yra šalių, kuriose mokslas nemokamas arba paskolų grąžinimo sistema palanki studentui.
− Kokių dar galimybių suteikia Londono karališkoji muzikos akademija?
- Mokymo lygis − labai aukštas. Akademija yra Londono universiteto dalis, todėl jos studentai gauna aukštąjį universitetinį išsilavinimą.
Labai stipriai akcentuojami atlikimo ir praktikos dalykai: vyksta daug meistriškumo kursų, kuriuos veda profesoriai iš viso pasaulio. Yra nemažai orkestrinių, ansamblinių disciplinų, šiose paskaitose galiu groti kitais pučiamaisiais instrumentais, suvokti jų specifiką, padirbėti su įvairiais dėstytojais bei šią patirtį pritaikyti grodamas fleita.
Net akademinės disciplinos orientuotos į žinių taikymą grojant.
Ketina grįžti į tėvynę
− Persikelkime į Lietuvą. Kaip pavyko koncertas su pianistu Mantautu Katinu naujojoje salėje „Piano.lt“?
− Visų pirma maloniai nustebino, kad ten dirbantys žmonės labai atsidavę savo darbui. „Piano.lt“ direktorius Aleksandras Šimelis leido ilgai repetuoti ir šiltai priėmė. Pati salė gerai įrengta, puiki akustika.
Apie koncertinį fortepijoną išvis nekalbu – jis pats geriausias Lietuvoje, parinktas Mūzos Rubackytės. Su M. Katinu jau Londone turėjome keletą koncertų, o Lietuvoje pasirodyti buvo tikras malonumas. Baigęs mokslus Anglijoje norėčiau grįžti į gimtinę ir čia realizuoti savo kūrybinius planus.
− Gal galėtum atskleisti, kodėl pasirinkai fleitą?
− Mano senelis Liudvikas Survila buvo garsus fleitininkas. Jo, kaip fleitos mokyklos pradininko Lietuvoje, legenda mane įkvėpė.
Likus keliems mėnesiams iki jo mirties pradėjau groti jo dovanota fleita. Taip jis man lyg perdavė savo aistrą šiam instrumentui. Vėliau, kai brendau kaip muzikantas, svarstydavau, kas yra toji muzika ir kodėl noriu groti būtent fleita. Visą tą laiką mane lydėjo mamos ir buvusių studentų pasakojimai apie senelį.
Norėčiau paminėti ir kitus savo mokytojus. Su manimi daug dirbo mama Virginija Survilaitė. Ji yra vargonininkė ir dėsto Lietuvos muzikos akademijoje. Mamos muzikinės žinios neišsemiamos, todėl ji buvo svarbiausias žmogus, padėjęs man atrasti muzikos grožį.
Valentinas Gelgotas, Lietuvos muzikos akademijos profesorius, taip pat daug prisidėjo prie mano karjeros. Be jo profesionalumo ir muzikinio indėlio nebūtų nei studijų Londone, nei laimėtų konkursų. Nieko.
V. Gelgotas man atskleidė garso, technikos, muzikavimo, loginio mąstymo subtilumus − visa tai, ko reikia muzikai perteikti. V. Gelgotas taip pat studijavo pas L. Survilą, todėl galima sakyti, kad netiesiogiai esu senelio mokinys.
− Kai kurie jauni žmonės stengiasi atsiriboti nuo savo tėvų, giminių. Tu pasukai kitu keliu?
- Nuo vaikystės mane supo muzikos garsai, tačiau, kaip ir kiekvienas mažas vaikas, nelabai norėjau jų klausytis. Būdavo, mane klykiantį išneša iš bažnyčios, kurioje koncertuoja mama, nes negalėdavau ramiai išsėdėti ir nevažinėti savo mašinėle ant bažnyčios grindų.
Vis dėlto mačiau tėvų, senelių ir mus supančių žmonių gyvenimą. Jis man pasirodė labai patrauklus: kūrybingumas, susipinantis su atsakingu gyvenimo būdu. Turi atstovauti savo menui, palaikyti gerą muzikinę formą, bendrauti su daugybe žmonių, keliauti.
Pradėjau suvokti neišsemiamas muzikos interpretavimo galimybes. Man tai pasirodė labai įdomu.
Prisiminimai apie M. Rostropovičių
- Laimėjai nemažai įvairių stipendijų ir konkursų. Kodėl tai svarbu jaunam atlikėjui?
− Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Mstislavo Rostropovičiaus fondą, kuris man suteikė finansinę paramą ir galimybę koncertuoti Lietuvoje bei užsienyje. Tiks dėl šio fondo paramos galėjau išvažiuoti į kursus Londone pas savo būsimąjį dėstytoją Williamą Bennettą.
Manimi labai rūpinosi fondo pirmininkė Rasa Kubilienė. Ji padėjo įsigyti profesionalią fleitą. Muzikantas turi daug dirbti, turėti muzikinių idėjų, ambicijų, gerus dėstytojus ir noro groti, tačiau šios pastangos bus bevaisės, jei neturės gero instrumento.
− Koks buvo tavo susitikimas su maestro M. Rostropovičiumi?
− Tai buvo didelė gyvenimo patirtis. Prieš jam atvykstant seniai žinojau, kokio garsumo ši asmenybė. 2004 metais grojau M. K. Čiurliono menų gimnazijoje, o tuo metu Lietuvoje viešintis M. Rostropovičius, išgirdęs, kaip groju, pasirinko mane ir dar keletą atlikėjų koncertui Nacionalinės filharmonijos salėje.
Vėliau, vesdamas meistriškumo pamokas, jis davė mums labai vertingų patarimų. Sunku būtų rasti muzikantą, giliau suvokiantį muziką ir iš karto be galo tiksliai pastebintį, ką galima pakeisti, kad kūrinys suskambėtų kitaip.
Jis lakoniškai, kūrybingai pritaikydavo savo žinias, papasakodavo nemažai istorijų, kaip bendravo su legendiniais kompozitoriais Dmitrijumi Šostakovičiumi ir Sergejumi Prokofjevu.
M. Rostropovičius visą gyvenimą puoselėjo muzikinę kultūrą. Jis įrodė, kad ir didžiausioje priespaudoje galima išlikti kūrybingu ir iškiliu atlikėju.
TIK FAKTAI
V. Gurstis gimė 1989 metų vasario 15 dieną.
2005 metais jis gavo stipendiją ir dalyvavo festivalyje „MasterWorks Festival“, vykusiame JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
2006 metais atlikėjas laimėjo WIBB stipendiją ir pateko į tarptautinius meistriškumo kursus Anglijoje.
2007-aisiais tarptautiniame fleitininkų konkurse „European Competition“ Graikijoje lietuvis iškovojo I vietą.
2007 metų gruodį V. Gurstis sėkmingai įstojo į Londono karališkąją muzikos akademiją.
