Šios savaitės pradžioje paviešintoje ataskaitoje „Kaip Europos demokratinės šalys reaguoja į Kremliaus agresiją?“ yra pažymėti keli svarbiausi požymiai, išsiskiriantys iš bendrų tendencijų.
Danija išsiveržė į Rusiją kritikuojančiųjų lyderius
Trys iš šešių Europos valstybių, kurios reikalauja aktyviausio atsako į Rusijos veiksmus – Baltijos šalys. Kartu priskiriamos Lenkija, Didžioji Britanija ir, kiek netikėtai, Danija.
Penkios šalys, įskaitant Švediją ir Suomiją, kurios pradėjau glausčiau bendradarbiauti su NATO kardinaliai, pakeitė savo požiūrį į Rusiją po šios veiksmų Ukrainoje 2014 metais. Kitos trys yra Čekija, Vokietija ir Nyderlandai.
Dvi šalys periodiškai išnaudoja antirusiškas nuotaikas dėl vidaus politikos tikslų. Tai yra Slovakija ir Vengrija, rašoma leidinyje.
Trys Europos šalys vis dar išlieka draugiškomis Rusijai „nejaučia pavojaus ir pasisako už santykių su Rusija gerinimą“: Italija, Graikija ir Kipras. Ataskaitoje pažymima, kad „sunku įsivaizduoti, ką Rusija turėtų padaryti, kad požiūris į ją šiose šalyse pasikeistų“.
Tikimasi Prancūzijos indėlio
Leidinys pažymi, kad šiuo metu ES trūksta lyderės, kuri galėtų imtis vadovauti atsakui prieš Rusijos agresiją. Didžioji Britanija traukiasi iš ES, o Vokietijoje, galimai pasikeitus valdžiai ir rinkimuose nugalėjus kairiųjų partijoms, galima laukti, kad naujoji valdžia elgtųsi „ne taip agresyviai“.
Kaip galimą atsvarą leidinys pateikia Prancūziją, kuri aktyviai pasisako už sankcijas Rusijai. Nepaisant to, kad dauguma kandidatų į šiuo metu vykstančius rinkimus pasisakė už „glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija“, rinkimų favoritas Emmanuelis Macronas nepalaiko Kremliaus politikos.
Lenkija dėl istorinių ir politinių priežasčių visuomet priešinosi Rusijos vykdomai politikai prieš ES, tačiau ji „netenka galimybės tapti tikruoju, įteisintu ir visų gerbiamu lyderiu dėl nekonstruktyvaus jos valdžios elgesio“, rašoma ataskaitoje.
Rekomendacijos
Rusijos Federacijos agresyvumas yra paremtas vidiniais faktoriais; kleptokratiniam režimui reikia maitinti vietinę liaudį tęstinėmis užsienio pavojų baimėmis. Tai neišnyks per naktį, taip pat nepadės, jeigu Europos politikai bus draugiški Putinui.
Sunerimusiųjų šalių diplomatų didžioji dalis pastangų turėtų būti skiriama neišsiskiriant padėti Vokietijai išlaikyti ir sustiprinti liberaliosios visuomenės gynėjos titulą.
Nėra pagrindo tikėtis, kad Graikijos, Italijos ar Kipro pozicijos ženkliai pasikeistų.
Europai derėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip Rusija naudoja savo energijos šaltinius manipuliuojant šalių priklausomybėmis nuo Maskvos.
Trylika šalių, kurios yra sunerimusios dėl Rusijos dezinformacijos turėtų paprašyti ES užsienio politikos vadovės Federicos Mogherini sustiprinti „Rytų Stratcom“ komandą.
Būtų idealu, jeigu Lenkijos valdžia konstruktyviai bendradarbiautų su ES ir virstų patikimu lyderiu, kuris imasi veiksmų atgrasyti ir sušvelninti grėsmę.
