1995 metais Toomui Hendrikui Ilvesui į rankas pateko Jeremy Rifkino knyga „Darbų pabaiga“, kurioje tvirtinama, kad technologinių procesų kompiuterizacija sunaikins darbo vietas. Tuometinis diplomatas, o dabar šalies prezidentas, T. H. Ilvesas nesutiko su autoriaus nuomone. Jo manymu mažytėje, vos 1,4 mln. gyventojų turinčioje, valstybėje kompiuterizacija atsvertų darbo jėgos ir pramonės infrastruktūros trūkumą, rašo „The Guardian“.
Prabėgus septyniolikai metų kompiuterizacija neatpažįstamai pakeitė Estijos veidą. Šiuo metu estai modernų savo šalies identitetą sieja su informacinėmis technologijomis (IT). Estijos IT koledžo dėstytojo Linnaro Viiko teigimu kitoms šalims internetas tėra tik eilinė paslauga, kurią būtų galima palyginti su vandentiekio sistema ar šilumos tinklais, tačiau jaunajai estų kartai pasaulinis informacijos tinklas simbolizuoja laisvę ir demokratiją.
Puikiausias to įrodymas – informacinių technologijų sklaidos mastas. Prieš dešimt metų daugelyje Estijos vietų buvo galima naudotis bevielio interneto paslauga. L. Viiko teigimu, pakeliui iš Talino į Tartu visos kelionės metu galėsite naudotis puikiu interneto ryšiu.
„Kuomet vyriausybė nutarė perkelti savo palsaugas į elektroninę erdvę tapo aišku, kad kiekvienas pilietis privalo turėti galimybę naudotis interneto prieiga, - sako L. Viikas. - Dėl šios priežasties teko įrengti platų viešųjų interneto prieigų tinklą tam, kad kiekvienas neišgalintis įsirengti nuosavą interneto prieigą vis tiek galėtų juo naudotis.“
Vadovaujantis panašiu požiūriu internetas buvo labai greitai įdiegtas visose švietimo įstaigose. 1997 metais net 97 proc. Estijos mokyklų turėjo prieigą prie interneto. Šiuo metu internetu yra valdomos 42 viešosios paslaugos. Pernai 94 proc. gyventojų mokesčių grąžinimo deklaracijas užpildė internete. Estija žengė drąsų žingsnį ir įdiegė internetinę balsavimo sistemą. Naudojantis išmaniaisiais telefonais gyventojai gali pasirašinėti sutartis, vyriausybės kabinetas dar 2000 metais nutarė savo posėdžių metu nenaudoti popierinių dokumentų.
Estijos gydytojai vaistų pacientams išrašymą vykdo tik elektroniniu formatu. Didžiuosiuose miestuose mobiliuoju telefonu galima susimokėti už viešojo transporto bilietėlį arba automobilio stovėjimą. Kai kuriuose baruose telefonu galima atsiskaityti net už alaus bokalą. Visai nebloga pažanga šaliai, kurioje prieš porą dešimtmečių pusė gyventojų neturėjo net laidinio telefono ryšio.
Dar vienas dėmesio vertas Estijos projektas - speciali ID kortelė, kuria naudojasi 9 iš 10 Estijos piliečių. Pasinaudodami šia kortele gyventojai gali balsuoti internetu, atlikti piniginius pervedimus, bei nuolatos sekti kokia inforormacija valstybės institucijos disponuoja apie kortelės savininką.
Žinoma, nesinorėtų, kad ilgapirščiai gautų prieigą prie tokios kortelės, todėl ant jos nėra jokių identifikacinių ženklų, kortele galima pasinaudoti tik įvedus specialų kodą.
Vaistinėje ši kortelė garantuoja, kad vaistai bus skirti reikiamam pacientui, o viešajame transporte ji atstoja bilietą.
Vakariečiams tokios ID kortelės asocijuojasi su nepageidautina „Didžioji brolio“ priežiūra, tačiau estai mano, kad ši priemonė padeda jiems griežčiau kontroliuoti savo valdžią.
Žinant KGB poveikį Rytų Europos šalių mentalitetui atrodytų, kad gyventojai turėtų baimintis tokios technologijų intervencijos, tačiau L. Viiko teigimu: „ID kortelė suteikia saugumo jausmą, nes vos tik kas nors peržiūri mano elektroninę bylą aš lengvai galiu nustatyti to pareigūno tapatybę, tuo tarpu jeigu ši byla būtų popierinė aš niekada nežinočiau kas ją skaitė“.
Kiekvienas estas prisėdęs prie kompiuterio gali lengvai nustatyti kitus asmenis, kurie skaitė jo asmeninę bylą. Ne per seniausiai buvo pričiupta policijos pareigūnė, kuri neteisėtai domėjosi savo vaikino elektronine byla. Praėjusių rinkimų metu vienas kandidatas bandė naršyti po rinkėjų asmeninius duomenis ir labai greitai susilaukė bausmės, nes nepagalvojo, kad kiekvienas rinkėjas puikiai mato jo veiksmus elektroninėje erdvėje.
Pašaliniam stebėtojui gali būti sunku suprasti priežastis dėl kurių Estija sugebėjau sparčiau integruoti informacines technologijas į savo gyvenimą nei Latvija ir Lietuva. Visos trys valstybės vienu metu atgavo nepriklausomybę. Visose Baltijos valstybėse infrastruktūra buvo pasenusi ir reikalavo modernizacijos, tačiau Estijai pavyko pralenkti kaimynes. Estai mano, kad tokią padėtį lėmė gausi rusų bendruomenė, kuri vertė etninius estus savo identitetą sieti su Šiaurės valstybėmis, o ne su slaviškomis tautomis ar likusia Rytų Europa. Vos tik atgavusi nepriklausomybę Estija savo investicijų ir įkvėpimo šaltinu pasirinko Skandinavijos valstybes.
Švedų ir Suomių verslininkai kurie nusprendė laimės ieškoti Estijoje, vertė savo partnerius naudotis informacinėmis technologijomis. Švedas ar suomis su savo partneriais Estijoje daug mieliau bendravo elektroniniu paštu nei faksu. Netrukus dalis estų verslininkų perprato technologijų naudą ir pradėjo šią praktiką populiarinti vietos lygiu.
Prie Estijos technologinio progreso ženkliai prisidėjo politikai, kurie noriai domėjosi interneto teikiamomis galimybėmis. „Sovietų Sąjungos žlugimo metu Estijos valdžios viršūnėje buvo įsitvirtinę nemažai jaunų žmonių, kurie įžvelgė technologijų potencialą“, - sako vienas iš „Skype“ įkūrėjų Jaanas Tallinnas.
1992 metais ministru pirmininku tapo 32 metų Martas Laaras, tuo metu T. H. Ilvesas buvo tik šiek tiek vyresnis, tačiau vaikystę praleidęs JAV jis išmoko programuoti ir į savo tėvynę atnešė meilę informacinėms technologijoms.
Estai internete įžvelgė laisvės ir informacinės nepriklausomybės garantą. „Tuo metu baiminomės, nes Rusijos kariuomenė galėjo perimti televizijos ir radijo transliacijas bei spaudos leidinius, jiems tereikėjo užimti tris pastatus ir mes būtume likę atkirsti nuo pasaulio“, sako L. Viiko
„Po tokių veiksmų tik internetas leistų bendrauti su išoriniu pasauliu“, - tvirtina L. Viiko. Likimo ironija, tačiau prasidėjus atakoms Estai neteko būtent interneto ryšio. 2007 metais Estijos vyriausybė įsiutino rusakalbius šalies gyventojus ir didžiąją kaimynę, nes nutarė iš miesto centro pašalinti paminklą, skirtą Sovietų kariams atminti, ir perkelti jį į miesto pakraštyje esančias kapines. Po šio sprendimo gatvėse prasidėjo aršūs protestai, kurie netruko persikelti į internetą. Pirmasias DoS atakas prieš vyriausybinių institucijų, bankų ir žiniasklaidos puslapius pavyko atremti gana lengvai, tačiau netrukus prieš Estiją buvo surengtas kur kas sofistikuotesnis kibernetinis išpuolis.
Koordinuotos atakos tęsėsi tris savaites, jas pavyko sustabdyti pradėjus riboti interneto ryšį su išoriniu pasauliu. Pasaulis nebegalėjo pasiekti internetinių Estijos puslapių, tačiau Estai galėjo naršyti po pasaulinį tinklą. Tokia padėtis paskatino abejotinus gandus, esą Estijoje žlunga bankinė sistema, o žmonės apgulė maisto produktų parduotuves. Nors tikrovėje internetinė bankininkystė neveikė tik pusantros valandos.
Kibernetiniai išpuoliai prieš Estiją atnešė naudos šaliai ir visam regionui. NATO Estijoje įkūrė kibernetinės gynybos centrą. Be to vyriausybė iš šimto informacinių technologijų specialistų būrio sudarė savanorių pajėgas, kurios ateityje turės apsaugoti šalį nuo programišių atakų.
Vakarų valstybėse dalis visuomenės įsitraukia į savanorišką krašto apsaugos sistemą ir paskiria savaitgalius karinių įgūdžių tobulinimui. Tuo tarpu Estijoje savanoriai IT specialistai iš bankinio sektoriaus ir programinės įrangos kūrimo kompanijų savo laisvalaikį skiria šalies kibernetinio saugumo stiprinimui.
Tokio pobūdžio viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo tradicijos siekia nepriklausomybės ištakas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vyriausybė inicijavo keletą IT projektų, tačiau tuo pat metu ji reikalavo, kad šias programas finansuotų privatus sektorius. Nuo pat pradžių Estijos valdžia vengė samdyti IT specialistus, ji siekė išnaudoti privačių bendrovių tarpusavio konkurenciją.
Vienas iš pavyzdžių – minėtos ID kortelės, kurias sukūrė ir iki šiol administruoja privačios kompanijos. Jos įgijo labai specifinės patirties, kurią galės eksportuoti į užsienio valstybes.
Toks bendradarbiavimas yra naudingas ir viešam ir privačiam sektoriui, nes pavieniui nei vienas nei kitas nesugebėtų sukurti tinkamo produkto.
Vis dėlto dalis specialistų mano, kad toks tamprus bendradarbiavimas kelia grėsmę interneto laisvei. Daugelį metų kiekvienas estas turėjo teisę į nemokamą interneto domeną. 2010 metais ši padėtis pasikeitė. Vyriausybė perleido domenų registracijos ir administravimo pareigas į privačios bendrovės rankas. Atsirado visuotinis domeno mokestis, kuris šiuo metu yra vienas aukščiausių visoje Europoje.
Akademikų ir IT ekspertų tarpe kilo didžiulis nepasitenkinimas. Buvo sukurta iniciatyvinė grupė, kuri reikalavo suteikti gyventojams daugiau galimybių spręsti dėl interneto valdymo politikos. Netrukus vyriausybė priėmė sprendimą sukurti naujus nemokamus domenus. Estai galės nemokamai naudoti domenais „era.ee“.
Dalis gyventojų nerimauja dėl senstančių politikų. Jų manymu lyderiai, kurie dešimtojo dešimtmečio pradžioje nešė inovacijų vėliavą dabar pernelyg apkiauto. „Šie žmonės tebėra valdžioje, tačiau technologijos nepaliaujamai juda į priekį, natūralu, kad jaunesni gyventojai kur kas labiau suvokia šiandienos IT tendencijas“, sako J. Tallinas.
„Ilgą laiką visos Estijos partijos sutarė dėl interneto svarbos ir rinkėjai visda žinojo, kad nepriklausomai nuo valdačiųjų sudėties IT klausimai vyriausybės darbotvarkėje bus prioritetiniai“, - sako L. Viikas.
„Ilgainiui žmonės įprato manyti, kad politikai veikia tarsi protinga raketa, kurią tereikia kartą iššauti ir ji pati sėkmingai pasirinks taikinį, deja šiandien politikai veikiau primena iš lėktuvo išmestą bombą, todėl internetinė visuomenė turi pareigą ir galimybes kontroliuoti sprendimų priėmimo procesą“, - baigia L. Viikas.
