„Viduramžių laikais, kai buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius, bučinys buvo ne tik romantiškų jausmų išraiška, bet turėjo ir simbolinę reikšmę. Ankstyvosios krikščionybės laikais bučinys buvo susitaikymo ženklas. Tai matome iš Šv. Pauliaus laiško korintiečiams, kur jis kviečia bendruomenę pasibučiuoti, taip parodant vieningumą bei susitaikymą. „Taikos bučinys“ (lot. k. „osculum pacis“) viduramžiais buvo paplitęs ir tarp valdovų – kartais tarptautinės taikos sutartys buvo tvirtinamos bučiniu į skruostą”, – pasakojo profesorius.
Pasak R. Petrausko, bučinys nuo seno buvo įvairių ceremonijų ir ritualų dalis. Svarbi feodalinės sutarties dalis – ištikimybės priesaika tarp senjoro ir vasalo – buvo sutvirtinama bučiniu į lūpas.
„Kaip rašoma istoriniame šaltinyje: „ir tada, kai jis įdėjo savo rankas į grafo rankas, kuris jas spaudė, jie susijungė bučiniu“. Tai buvo abipusės ištikimybės ženklas.Bučiniu taip pat buvo sutvirtinama santuoka, tai buvo įėjimo į naują šeimą simbolis. Sunku pasakyti, ar toks ritualas taikytas Lietuvoje. Mindaugui ir Mortai jų santuoka buvo antroji, ir ji turėjo būti sutvirtinta specialia ceremonija. Nors tuo metu buvo įprastos dinastinės vedybos, nulemtos politinių ir socialinių motyvų, galima manyti, kad Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos santuoka buvo paremta tikra meile. Iš istorinių šaltinių matyti, kad juos siejo artimas ryšys – Mindaugas tardavosi su Morta, ji turėjo įtakos valdovui priimant svarbius sprendimus. Apie Mortą mes žinome santykinai daug, lyginant su kitomis ankstyvosiomis valdovėmis, kas irgi įrodo, jog ji buvo Mindaugui svarbi, todėl ir paliko gilesnį pėdsaką Lietuvos istorijoje”, – teigė R. Petrauskas.
Hierarchinį santykį atspindėjo kitas bučinių tipas – kojos ar rankos (žiedo) bučiniai. Iš pradžių taip buvo pagerbiamas Romos popiežius, vėliau, ypač XVII-XVIII a. absoliutizmo laikotarpiu, ir kai kurie pasauliečiai karaliai.
Dar vienas viduramžiais paplitęs bučinių tipas – tai simbolinis daiktų bučiavimas. Vienas pirmųjų bučinių, užfiksuotas Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, buvo 1338 metų taikos sutartyje su Livonija minimas sudarytos taikos sutvirtinimas, kurio metu didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos atstovai bučiavo kryžių.
Požiūris į santykius tarp vyro ir moters istorijoje ne kartą keitėsi. Pavyzdžiui, XIX a. Didžiojoje Britanijoje, karalienės Viktorijos valdymo laikais buvo propaguojama griežta moralė, stengtasi diegti santūraus elgesio standartus (ypač to laukta iš moterų). Išsivadavimas iš šių nuostatų prasidėjo XX a. pradžioje didžiuosiuose Europos miestuose. Literatūroje ir mene atsiranda nauji atvirai drąsūs vyro ir moterų santykių vaizdavimo motyvai. Dar didesnis laisvėjimas įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje.
O koks šiuolaikinių lietuvių požiūris į bučinius? Ar mes mėgstame bučiuotis ir kaip dažnai tą darome? Tai bandė išsiaiškinti kompanija „Coca-Cola“, kurios užsakymu buvo atliktas tyrimas apie Baltijos šalių bučiavimosi įpročius.
Pasirodo, vieši bučiniai, kurie buvo tokie įprasti viduramžiais, dabar daugeliui lietuvių yra nejaukūs – nejaukiai jaučiasi net 41 proc. apklaustųjų. Dažniausiai lietuviai bučiuojasi su mylimu žmogumi (44 proc. apklaustųjų). Dauguma respondentų romantiškai bučiuojasi kasdien ar kelis kartus per savaitę, o bučinys dažniausiai trunka iki 5 sekundžių.
Reprezentatyvų Lietuvos, Latvijos ir Estijos tyrimą dėl romantiškų bučinių atliko bendrovė „Spinter Research“, š. m. balandį apklaususi 3016 respondentų trijose Baltijos šalyse.
