Prisimenate spalio pabaigoje skandalą sukėlusį britų opozicijos lyderio Davido Camerono gana juokingą mestelėjimą apie vienakojes lietuvių lesbietes?
Lietuvos politiniuose sluoksniuose šio juokelio sukelti ratilai nurimo, bet jo nepamiršo Lietuvos šokėjai. Kodėl? Gindamiesi nuo politinio korektiškumo fanatikų atakų, D. Camerono spaudos atstovai išplatino pareiškimą, kad politikas kalbėjo ne apie vienakojes lesbietes, o vienakojes šokėjas. Šiaip ėjimas teisingas, nes homoseksualai yra gerokai įžeidesni, nei šokėjai.
Jie išdrįsta tik kokiame nors festivalyje ar seminare pasigauti anglų teatro kritiką ir truputį jį paerzinti. Bet viskas galų gale pavirsta nauda – pro teatro kritiko Andrew Haydono akis nebepraslydo pranešimas apie šokėjos iš Lietuvos Loros Juodkaitės spektaklį Londone. Jis nuėjo, jam patiko ir apie tai jis parašė. O ar būtų nuėjęs, jei D. Cameronas nebūtų pajuokavęs?
Beje, savo komentare A. Haydonas pamini, kad politikas į lietuvės pasirodymą kvietimą gavo, bet neatvyko. Turbūt verta susimąstyti apie gražią būsimą tradiciją – D. Cameroną kviesti į visus Lietuvos šokėjų pasirodymus. O jei kada nors į Londoną atvyks dar neegzistuojanti vienakojų šokėjų trupė (gal net su keliomis lesbietėmis), D. Cameronas tiesiog privalės tapti garbės svečiu.
Aleksas Mickevičius
Andrew Haydonas: Mokantis šokti su Davidu Cameronu
Kartais sunku būti britu. Praėjusią savaitę Londono Tarptautinio teatro festivalio paprašytas apsilankiau „SpielArt“ menų festivalyje Miunchene, ir taip pat vis dar vykstančiuose „FIT“ seminaruose. Šie seminarai kartu subūrė jaunus teatro kritikus ir teoretikus iš visos Europos ir davė progą sužinoti, kaip kitose šalyse rašoma apie teatrą. Sunkumų iškilo, kai susidūriau su šokio kritiku iš Lietuvos, kuris, pasitaikius progą, paklausė: „Tu iš Anglijos, tiesa? Kas negerai su jūsų Davidu Cameronu?“.
Kaip prieš kelias savaitės pranešė žiniasklaida, opozicijos lyderis susitikime su Menų Taryba pajuokavo apie paramos teikimą „vienakojėms lietuvėms lesbietėms“ (nors atstovas spaudai tvirtino, jog iš tiesų buvo paminėtos „vienakojės lietuvių šokėjos“). Paaiškėjo, jog lietuviai to dar nepamiršo. Ypač šokėjai.
Didžiojoje Britanijoje mes esame pripratę prie tokios neva miestietiškos rūšies humoro. Mes žinome, kad turbūt D. Cameronas nejučia prisiminė neseniai nuskambėjusią absurdišką, imigrantais gąsdinančia istoriją apie lenkų stogdengius, galbūt – ir seną gandą apie kairiuosius politikus lesbiečių sambūriuose. Ko gero, jis nesąmoningai prisiminė ir Cooko ir Moore'o (Peteris Cookas ir Dudley Moore'as - žinomi 7 dešimtmečio britų komikai) pokštus apie „vienakojo tarzano rutiną“.
Žinoma, britai vietoj Lietuvos taip pat lengvabūdiškai galėtų paminėti ir Latviją, Slovakiją, Slovėniją ar Estiją, nepaisant to, kaip geografiškai klaidinančiai ir neišmanėliškai tai skambėtų, ar ne? Atsisukti ir tiesiog pasakyti „Na, mes nenorėjome nieko įžeisti. Matot, mes esame bukapročiai ir tiesiog mums tai nerūpi“ nebūtų pakankamas pasiteisinimas.
Įdomu yra tai, kaip minėtas lietuvis viską suprato. Per Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje homoseksualumas buvo baudžiamas kalėjimu. Nuo nepriklausomybės atkūrimo šalis išliko gana smarkiai homofobiška ir bent jau oficialiai Lietuvoje nėra „lesbiečių šokėjų“. Man taip pat buvo pasakyta, jog šalyje iš viso nėra ir „gėjų meno“. Menas, sukurtas užsislaptinusių homoseksualų dėl akivaizdžių priežasčių niekados nebus vertinamas siejant jį su kūrėjo homoseksualumu, kaip jo tapatybės dalimi. Kiek žinoma, Lietuvoje šiuo metu nėra ir nei vienos vienakojės šokėjos. Vienintelė vienakojė šokėja, kurią užfiksavo mano lokatoriai, buvo iš kolektyve „CanDoCo“, kuris pasirodė 2004 m. Britų šokių festivalyje.
Toliau tyrinėdamas situaciją praėjusią savaitę apsilankiau „The Place“ centre (modernaus šokio centras Londone - red.), kur pamačiau Loros Juodkaitės - daug žadančios artistės iš Lietuvos - pasirodymą. Juodkaitė savo kūnu kuria neįtikėtinas formas: viena akimirką ji atrodo kaip masyvus akmuo, užmestas ant trūkčiojančių rankų ir kojų painiavos, kitą - kaip figūra iš Francio Bacono paveikslo „Nukryžiavimai“. Po akimirkos ji jau sukasi įvairiai mosikuodama tarsi surištomis ir kabančiomis rankomis, taip hipnotizuodama ir svaigindama žiūrovą. Paskutiniajame epizode ji susisuka į popierių, nuo galvos iki kojų įkalindama save popieriniame cilindre, ir tada palaipsniui iš jo išsilaisvina.
Stebėti popierinį cilindrą, besigalynėjantį su savo „turiniu“, gali atrodyti keistas penktadienio vakaro praleidimo būdas, tačiau poveikis buvo beveik haliucinogeninis. Aš primygtinai siūlau kiekvienam, besidominčiam vaidyba ir galima teatro ateitimi, pamatyti tai. Man buvo pasakyta, jog pakvietimas į šį pasirodymą buvo skirtas ir D. Cameronui. Tačiau ten jo nepastebėjau. Gaila, manau jam iš tiesų tai būtų patikę. Bet kokiu atveju, aš likau erzinančioje padėtyje, kadangi esu D. Cameronui skolingas už tai, kad to jis nenoromis atvėrė man naujos meno formos galimybes.
