Vaikinas parašė mums laišką ir papasakojo, kaip jam sekasi gyventi su naujuoju augintiniu, kokių sunkumų, džiaugsmų ir atradimų jie kartu patiria, – o mes savo ruožtu šiuo pasakojimu dalijamės ir su jumis, mieli balsas.lt skaitytojai.
Gal paskaitę Barto ir Cinamono-Muko istoriją Jūs taip pat apsispręsite būsimo savo geriausio draugo paieškoti gyvūnų prieglaudoje?
Sveiki,
Trumpai drūtai – šunelis gyvena puikiai. O daugiau tuojau papasakosiu.
Cinamonas dabar yra vardu Mukas. Juokingas sutapimas – jo mama Muka, o sesė Mukutė. To nežinodami išrinkom jam vardą Mukas. Cinamonas gražu, bet per ilgas. Tad jam iškart prilipo Mukas. MUKUTIS tiksliau.
Gyvena gerai. Pirmom dienom, o ypač pirmąją buvo neramus, pasimetęs. Pakeliui namo buvo labai ramus, tačiau išsigandęs. Nespurdėjo, o ramiai gulėjo ir laukė kas čia dabar bus. Namie yra dar vienas jaunas šunelis – draugės rusų toiterjeras, vardu Irisas. Susidraugavo iškart. Tiksliau, Irisas labai norėjo draugauti, o Cinamonas/Mukas buvo pasimetęs, nežinojo kas vyksta, kas darosi, ką jis turi daryti.
Tik atvykęs į naujus namus gavo pienuko, nuprausėm duše. Pažaidėm, pasibuvom, o vakare jau buvo artimas draugas. Koks yra ir iki šiol. Niekur nuo manęs nesitraukia. Aš jam kaip tėtis. Visada stebi, ką aš darau, kur aš einu. Ar tai būtų namie, ar lauke. Kai pirmą kartą pievoje vaikščiojom be pavadėlio. Niekur nepabėgo, buvo arti. Žaisti nori, patinka. Žaidžia su visais – su Irisu, su manim, būna ir vaikiškas „durnizmas“ užeina ir laksto ratais, iš namų į lauką, per pievą, atgal į namus, ratais apie namus.
Kalbant apie išdaigas- apgraužė vienos sienos kampą. Dygsta dantys, o jam patinkančio kramtalo neturi. Turi visokių žaislų, bet jie neįdomūs, jei tų žaislų netąsai. O juk dieną naktį nepritąsysi...
Miega ramiai. Pirmą savaitę miegojo kartu lovoje, kol apsiprato. O po to prie lovos ant patiesalo. Savo lovoje. Nekelia jokių scenų, nebent kai šildai jam maistą.
Klauso ir supranta beveik iškart, iš kelių kartų. Namie nieko nebedaro, visada arba išeina į lauką, arba pasiprašo. Moka jau komandas „sėdėt“, „ne“, „ateik čia“ ir kartais duoda „labas“.
Valgo skaniai, mėgsta maistą. LABAI. Buvo jau ir pas veterinarą, gavo jau ir pirmąjį skiepą, jau ir skiepų pasą turi. Turi ir gražias melsvas petnešas (ne apykaklę). Protingas, mąslus šuo. Tikrai. O nėra jam dar nė 6 mėnesių. Dedu daug vilčių, kad užaugs geras draugas, bet paklusnus ir geras, prieraišus.
Kas pastūmėjo pasiimti šunelį... Esu turėjęs kelis šuniukus, tiesa pamenu tik vieną, nes kiti kai buvo aš buvau labai jaunas. O visad dievinau šunelius. Norėjau. Senokai jau norėjau, bet vis atrasdavau priežasčių kodėl dabar netinkamas metas įsigyti. Pamatėm Cinamono skelbimą www.balsas.lt ir iškart apsisprendžiau – noriu, kad gyventų su manim. Būtent tokio ir norėjau. Viena gražiausių veislių – Rodezijos Ričbekas. O juk Mukas į tokį panašus. Dar geriau – nebus toks jau didelis. Vidutinio dydžio. Idealus variantas. O gelia širdį pagalvojus apie visas tas prieglaudas, kaip šuneliai gyvena, ką valgo, kad gal net neturės namų, o gal blogus šeimininkus gaus. Tai pirmasis MANO augintinis, pirmasis kurį priglaudžiau iš tokios įstaigos. Esu labai laimingas. Manau,ir Mukutis neliūdi.
Trumpas reziumė – gyvenam gerai, maitinamės sveikai, gaunam vitaminų, vaikštom, žaidžiam, mokomės gražiai elgtis, draugaujam su žmonėmis ir kitais šunimis.
Prisegu kelias nuotraukas. Tas juodas šunelis – Irisas. O nuotrauka prie durų – pirmieji žingsniai naujuosiuose namuose.
Pagarbiai,
Bartas