1990 m. vėlyvą kovo 11-osios vakarą 124 ką tik išrinktos Aukščiausiosios Tarybos deputatai pasirašė dokumentą, kuriuo atstatė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“, – rašoma dokumento tekste.
Dokumente taip pat nugulė, tai kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
Spaudė laikas
Netrukus po 1990 m. vasario 24 d. vykusių parlamento rinkimų vyko keli pakartotiniai balsavimai, kol galiausiai kovo 10-ąją sukviesta Aukščiausiosios Tarybos sesija. Tačiau deputatai jau iki tol buvo apsisprendę, kad nepriklausomybę atkurs būtent kovo 11 dieną, nes kovo 12-ąją Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime Michailas Gorbačiovas turėjo būti išrinktas prezidentu.
„Buvo baiminamasi, kad prezidentas Gorbačiovas turės didelius įgaliojimus, taip pat teisę paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje ir deputatai negalės susirinkti ir paskelbti nepriklausomybės“, – tv3.lt pasakojo konstitucinės teisės ekspertas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius.
Kaip pamena Kovo 11-osios akto signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas, deputatus spaudė laikas, nes suvažiavime Maskvoje ketinta priimti ir išstojimo iš SSRS mechanizmą. Iki tol SSRS konstitucijoje buvo numatyta galimybė išstoti iš Sąjungos, tačiau neapibrėžta, kaip tai padaryti.
„Kai Maskvoje vykęs suvažiavimas priėmė išstojimo mechanizmo įstatymą, tai iš Maskvos atėjo pranešimas į Lietuvą, kad prašome laikytis šito įstatymo. Tada Aukščiausioji Taryba atsakė, kad mūsų tas įstatymas nesaisto, nes mes kovo 11 d. paskelbėme, kad išstojame iš Sovietų Sąjungos. Antraip mus būtų įpynę į pinkles – formaliai būdami Sovietų Sąjungos nariais, mes būtume turėję pažeidinėti įstatymą dėl išstojimo“, – tv3.lt pasakojo E. Gentvilas.
Tiesa, kaip pamena parlamentaras, tarp deputatų buvo raginimų neskubėti atstatyti nepriklausomybę ir viską daryti žingsnis po žingsnio.
„Sąjūdžio kandidatai niekam nekėlė abejonių, tam tikrų abejonių buvo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuriai Algirdas Brazauskas vadovavo. Nes Brazauskas nuolat sakydavo „step by step“, jis išmokęs du angliškus žodžius, labai mėgdavo kartoti, kad žingsnis po žingsnio. Na, koks tau žingsnis po žingsnio, jei rytoj Maskvoje priiminėjamas įstatymas, kaip neleisti išstoti. Tai reikėjo skubėti, bet LKP garbei reikia pasakyti, kad jie visi balsavo „už“, – pasakojo E. Gentvilas.
Kaip gimė dokumento tekstas?
Profesorius Vytautas Sinkevičius 1990-aisiais jau buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas ir ženkliai prisidėjo kuriant Kovo 11-osios aktą.
Šį ir kitus su juo susijusius dokumentus kartu su teisininku V. Sinkevičiumi rengė Aukščiausiosios Tarybos deputatų grupė – Vytenis Andriukaitis, Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, Kęstutis Lapinskas ir Česlovas Stankevičius. Viskam vadovavo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Anot V. Sinkevičiaus, kiekvienas Akto rengime dalyvavęs deputatas galėjo konsultuotis su ekspertais – istorikais ar teisininkais – iš šalies, nes kilo klausimų, kaip geriau suformuluoti dokumento tekstą.
„Nuo kovo 3 iki 9 dienos visi dokumentų projektai buvo parengti. Kovo 11-osios aktas buvo dar tikslinamas truputį, šlifuojamas. Bet pagrindiniai visi teiginiai atsirado kovo 8 dienos posėdyje. Tada buvo sutarta dėl visų pagrindinių teiginių, kurie paskui ir liko Kovo 11-osios akte ir kituose dokumentuose“, – sakė V. Sinkevičius.
Nors deputatai puikiai žinojo savo tikslą – atkurti nepriklausomybę, – trūko žinių, kaip tai padaryti. Todėl, kaip pasakoja V. Sinkevičius, teko rasti formules, kurios parodytų, kad valstybės nepriklausomybė yra atkuriama, kaip tarpukario Lietuvos tąsa.
„Nepriklausomybės atkūrimas grindžiamas tęstinumo principu. Todėl Aktas ir prasideda, kad atstatomas suverenių galių vykdymas. Kitaip tariant, nuo 1940 metų okupacijos suverenitetas priklauso tautai, tik tauta negalėjo jo įgyvendinti, o štai dabar atstatomas suverenių galių vykdymas“, – prisiminė profesorius.
V. Sinkevičius pripažįsta, kad deputatams teko ginčytis dėl kiekvieno Akto žodžio, kad pavyktų išvengti dviprasmybių. Štai, pavyzdžiui, paskutiniame Akto sakinyje „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suverenių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą“ vietoj žodžio „pradeda“ pirmiausiai parašyta „sieks“.
„Kodėl tas žodis „sieks“ ilgą laiką buvo projektuose? Todėl, kad buvo abejojama, ar iš tiesų turėsime realias galimybes iš karto įgyvendinti nepriklausomybę. <...> Paskutinę dieną vis tik nutarta pašalinti tą dviprasmiškumą ir atsirado žodis „pradeda“. Tai buvo ginčijamasi dėl kiekvieno žodžio, bet tai buvo ginčas, siekiant rasti geriausią, optimaliausią variantą. Buvo stengiamasi susieti šitą aktą kuo labiau su Vasario 16-osios aktu“, – teigė V Sinkevičius.
Dvi Kovo 11-osios akto versijos
Ką tik išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis vėlyvą kovo 11-osios vakarą paskelbė vardinio balsavimo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatus: 124 deputatai balsavo „už“, 6 susilaikė, balsavusių „prieš“ nebuvo.
E. Gentvilas pamena, kad balsavimas dėl dokumento įvyko 22.44 val., o iki vidurnakčio ant jo spėjo pasirašyti visi, kas norėjo.
„Priėmus Aktą, paskelbus vardinio balsavimo rezultatus, pasirašė V. Landsbergis, kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, ir Liudvikas Sabutis, kaip Aukščiausiosios Tarybos sekretorius. Tada jau atsirado oficialusis Nepriklausomybės paskelbimo aktas. O padarius kopiją, pasiūlyta Aukščiausiosios Tarybos nariams pasirašyti, nors gal ne visi ir spėjo. Didžioji dalis pasirašė“, – kalbėjo E. Gentvilas.
Tiesa, įdomu tai, kad Kovo 11-osios akto originalu laikomas ne dokumentas su visų deputatų parašais, o tas, ant kurio tik du parašai.
„Originalas yra tas, kur yra tik du parašai, kaip numato įstatymų leidyba. Tačiau buvo padaryta jo kopija ir padaryta su visais parašais, kur matome dabar dažnai eksponuojamą su parlamentarų parašais“, – pasakojo E. Gentvilas.
Pasirašyti ant dokumento kopijos visiems deputatams pasiūlė vienas deputatų. Įdomu, kad E. Gentvilas ir V. Sinkevičius nesutaria, kas išties pasiūlė deputatams pasirašyti – L. Sabutis ar Virgilijus Čepaitis. Anot V. Sinkevičiaus, šis pasirašymas dar labiau simbolizuoja ryšį su Vasario 16-osios aktu.
„Tai ryšys su 1918 m. Vasario 16-osios aktu. Buvo pradėti rinkti parašai – vieni parašai surinkti dar kovo 11 d. vėlai vakare, kiti žmonės pasirašė kitą dieną. Bet pats Aktas yra su dviem parašais, taip reikalavo to laiko įstatymas, numatęs, kad visus dokumentus turėjo pasirašyti du asmenys – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius“, – sakė V. Sinkevičius.
„Tai buvo gera idėja, kad palikime ir savo parašus, kad tikrai dalyvavome. Tai labiau simbolinis aktas, kuris juridinės reikšmės neturi“, – pridūrė E. Gentvilas.
Kur saugomas Aktas?
Kovo 11-osios akto saugumu itin susirūpinta per 1991 metų sausio įvykius, baiminantis, kad sovietų kariuomenė prieš Lietuvą gali panaudoti ginklus. Todėl iškart po 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka su tuometiniu Valstybės saugumo departamento vadovu Mečiu Laurinkumi Aktą saugoti patikėjo kardinolui Vincentui Sladkevičiui Kaune.
Šis Kovo 11-osios aktą saugojo dvejus metus iki 1993-ųjų, kai dokumentas buvo perduotas prezidentui Algirdui Brazauskui, o tuomet įteiktas Valstybės archyvui.
Na, o Kovo 11-osios aktas, ant kurio yra du – V. Landsbergio ir L. Sabučio – parašai, šiuo metu saugomas Seime.
