Supažindinsime jus su tokiais apgaulės aptikimo metodais, kuriuos naudoja policija, teismo psichologai, saugumo ekspertai bei kiti tyrėjai. Tapktie melo detektoriumi!
Apžvelgsime pagrindinius neverbalinės (kūno) kalbos gestus bei verbalinės (žodinės) kalbos ypatumus, kurie gali išduoti, kai kažkas meluoja.
Apgaulės ženklai
Melą išduodanti kūno kalba:
- Melagio kūno judesiai bus riboti ir atsargūs, vos su keliais plaštakų ar rankų judesiais. Rankų, plaštakų ar kojų judesiai bus daromi arčiau kūno, kadangi meluojantis žmogus tarsi stengiasi tokiu būdu užimti mažiau vietos.
- Jums meluojantis asmuo stengsis išvengti akių kontakto.
- Kalbantis netiesą žmogus rankomis lies savo veidą, burną ar kaklą. Taip pat – gali čiupinėti ar kasytis nosį bei paausius. Mažai tikėtina, kad meluodamas delnu prisiliestų prie savo krūtinės/arčiau širdies.
Emocijų ir žodžių prieštara
- Meluojančio žmogaus emocinių gestų tinkamumas situacijai ir trukmė nėra normalūs. Emocijų raiška užtrunka. Jos reiškiamos ilgiau nei įprastai, o po to staiga nutrūksta.
- Emocijų ir joms pritinkančių gestų ar žodinių išsireiškimų trukmė meluojant – skiriasi. Pavyzdžiui, gavęs dovaną žmogus ištaria: „Tai – nuostabu..!“, tačiau nusišypso tik po to, kai šitai pasako, o ne tuo pačiu metu. Tokiu būdu jis išsiduoda.
- Gestai ir veido išraiškos neatitinka tariamų žodžių. Tarkime, sakydamas: „myliu tave“, asmuo žvelgia piktai.
- Kai žmogus apsimetinėja, jo veido išraiškos apsiriboja vien tik skirtinga lūpų padėtimi (pavyzdžiui, išreiškiant netikrą džiaugsmą, nuostabą, liūdesį ir t.t.), vietoj to, kad tam tikrą emociją perteiktų visas veidas. Tarkime, kam nors natūraliai šypsantis, visas veidas spinduliuoja džiaugsmą: pasikeičia žandikaulio, skruostų ir akių padėtis, kakta šiek tiek palinksta į priekį ir kt.
Sąveikos ir reakcijos
- Kaltas asmuo puola gintis ir teisintis. Nekaltas – dažniausiai įsižeidžia.
- Sakantis netiesą jaučiasi nejaukiai, stovėdamas priešais tą, kuris jį kamantinėja, todėl gali nesąmoningai stengtis nusukti galvą ar visą kūną šalin.
- Melagis gali nevalingai liesti įvairius daiktus (knygą, kavos puodelį ar kažką panašaus), kurie yra tarp jo ir kaltinančiojo.
Verbalinis kontekstas ir turinys
- Atsakydamas į klausimą meluojantysis vartos jūsų pačių ištartus žodžius. Paklaustas: „Ar tai tu suvalgei paskutinį sausainį?“, prasikaltęs atsakys: „Ne, aš nesuvalgiau paskutiniojo sausainio.“
- Kuo trumpesnis atsakymas, tuo didesnė tikimybė, kad jis yra teisingas. Tarkime, į pastarąjį klausimą tiesą sakantis žmogus greičiausiai atsakytų: „Nevalgiau.“
- Melagiai kartais vengia melo, išsisukdami nuo tiesaus atsakymo. Vietoj paprasto paneigimo, jie mieliau tyliai numykia.
- Prasikaltęs žmogus gali kalbėti daugiau, nei įprastai, pridėdamas nereikalingų detalių tam, kad jus įtikintų... šie žmonės blogai jaučiasi visiškoje tyloje ar pauzių metu.
- Sakantis netiesą vengia vartoti įvardžius ir kalba gana monotonišku balsu. Kada sakoma tiesa, neretai būtent įvardžiai yra pabrėžiami taip pat ar net dar labiau, nei sakinyje esantys kiti žodžiai.
- Žodžiai gali būti iškraipomi ir tariami tyliai, o į sintaksę bei gramatiką išvis nekreipiama dėmesio. Kitais žodžiais tariant, melagingi sakiniai greičiausiai bus neaiškūs ir keblūs.
- Kalbama per atstumą.
Kiti melo ženklai
- Jeigu įtariate, kad kažkas jums sako netiesą, pabandykite netikėtai pakeisti pokalbio temą. Jei žmogus melavo, pastebėsite, jog jis mielai kartu ims aptarinėti kitus dalykus ir pajus akivaizdų palengvėjimą. Kaltė tokį žmogų verčia norėti kalbėtis apie ką nors kito, tuo tarpu neprasikaltęs žmogus staigiai pasikeitus pokalbiui gali sutrikti ir bandyti grįžti prie ką tik aptarinėto dalyko.
- Meluojantis žmogus pasitelks humorą ar sarkazmą, kad tik išvengtų nenorimo pokalbio.
Baigiamosios pastabos
Kad ir kaip bebūtų, turėkite omenyje, jog vieną ar kelis iš šių ženklų naudojantis žmogus nebūtinai yra melagis. Aprašytos situacijos turėtų būti palygintos su įprastu konkretaus asmens elgesiu.
Tačiau dauguma melo aptikimo ekspertų visgi sutinka, kad išdavikiškos kūno kalbos bei kitų reiškinių kombinacija yra nemenkas garantas, leidžiantis nuspėti, ar kažkas jums sako tiesą, ar meluoja.