Dar nejaukiau klausytis užsitūnojusių Elų Bandžių beviltiškų pajuokavimų „užtat Klaipėda bent ne Kaunas“. Na taip, nes Kaunas dar nuo Žalgirio arenos atidarymo laikų išgyveno renesansą, bei kartu su Vilnium nukeliavo išvien su likusiais gyvais Europos miestais. Toks klaipėdskas, kuris, kaip taisyklė, per pastarąją dekadą nebuvo nei Kaune, nei Vilniuje, pamena viso labo tris lėkštus pokštus apie degalinę tarp Vilniaus ir Klaipėdos, sviestą ir Lenkiją. Sunku pasakyti, kur šie piliečiai išvis yra buvę, nes su pasididžiavimu jie konstatuos, kad ir prie jūros nevažiuoja, nes tikras klaipėdietis ten gali bet kada nueiti, tad kam vargintis?
Metams bėgant bei miestiečiams vis labiau pasitenkinant savo mažėjančiais poreikiais, miestas nugrimzdo į tai, ką gyvenimo mentoriai vadina komforto zonomis. Iš tiesų, tai Klaipėda tapo dideliu Palangos miegamuoju rajonu, su piktais senamiesčio gyventojais, pasiryžusiais sušaudyti kiekvieną gatvėje pamatytą baro lankytoją, bei besibaidantys menkiausio sukrebždėjimo, lyg krebždėtų vaiduokliai.
Pastaraisiais metais Klaipėdos valdžia taip pat suprato šią problemą, o prieš rinkimus buvo puiki proga pademonstruoti susirūpinimą šia tema. Džiaugsiuosi, jei uždengtume kad ir visą senamiestį po stogu, velniop tebūnie tai visas miestas, kad bent trumpam nustotų pūsti kaulus laužantys skersvėjai! Tegu gatvės kas mėnesį bus apšviečiamos skirtingomis spalvomis, jei tai įpūs gyvybės. Lai miestą užtvindo laivukai ir žuvų prekybos pavilionai, kad tik į gatvę išeitų dviem ar trimis žmonėmis daugiau ne sezono metu, tik ar šie sumanymai turės ilgalaikį efektą? Taigi, vis daugiau kam rūpi, kaip išbristi iš to klampių gleivių maro ir tam sugalvojau sprendimą, kuris pakeis viską į gerą. Sprendimą, kuris nutildys turistus besiskundžiančius veiklos ar atrakcijų stoka. Sprendimas, dėl kurio vaikai užaugs labiau apsišvietę, laimingesni ir su didesniais siekiais.
Jei kada teko bendrauti su žmogumi keliavusiu Viduržemio jūros Rivjera, 90 proc. pasakodami įspūdžius, jie visada pamini Monaką. Ir, dažnai, visi iki vieno turėjo omeny vizitą į Monte Carlo – virtuvės dydžio kampelį prie Hotel de Paris ir Casino Monte Carlo. Ne tik Monte Carlo, bet ir visi kiti kraštai, net jei rodomi tik per nedidelio biudžeto glamūrinę laidą, neturėdami nieko įspūdingo, mases apžavi vienu dalyku – turtingųjų aparatūra: jachtos ir brangiausi automobiliai. Pamąstykite, kurias nuotraukas iš savo kelionių jūs džiaugsmingiausiai rodėte artimiesiems? Save prie 3 kvadratinių metrų gėlynėlio? Liūto skulptūrą? Senus pastatus? NOPE – tai bus tetos Nijolės papozavimas prie apysenio geltono „Porsche Boxster“, kurių ji net nepastebėdavo Lietuvoje, tačiau šalia „Rolls-Royce“, „Boxsteris“ ar net „Toyota MR2“, tai pat susirenka savo žiniomis nenukamuotus žvilgsnius. Tada, žinoma, ateina eilė ir didiesiems grandams, „Bentley“, „Porsche 911“, jei pasiseka pakliūti į turtingesnį miestą – „Ferrari“, „Lamborghini“, gal net ir „Bugatti“. Iš tiesų, aš ir pats iš poros valandų vizito Lichtenšteine prisimenu tik matytą „Mercedes-Benz W111“ (pačią pirmąją S klasę)
Žinau, kad internete gyvuoja specialūs puslapiai fiksuojantys turistų glaudžiamus sėdmenis ar delnus prie jiems neįkandamų automobilių. Ir jei šių puslapių auditorija didelė, tai ne ką mažesnės būna galerijos. Na, pripažinkite, kam NETEKO bent kartą gyvenime nusifotografuoti prie įdomesnės transporto priemonės?
Dar pernai, kai po senamiestį važinėjau „Jaguar F-Type“ kabrioletu, ieškodamas jaukesnės vietelės kadrui, ties pirmu stabtelėjimu per 3 minutes suspiečiau būrį iš kruizinio laivo išlipusių turistų, kurie sustoję karštligiškai krovė reginį į savo fotoaparatus. Jiems tai buvo taip pat reikalinga, kaip bendrabučio kambaryje pradaromas langas. Tarp senų pastatų (kurių šiaip jau yra visuose miestuose) sušmėžavo tai, kas dar buvo nauja, neatrasta ir nematyta. Būtent tą nuotrauką fotografavę lankytojai, grįžę galimai nepatingėjo surasti ir parodyti sesers paaugliui sūnui, kuriam nors ir visai vienodai, kas ta Lietuva, matytas reginys paglostė širdį.
Taigi, vietoj pastovaus pasiturinčiųjų engimo, turėtume bent kartą įvertinti jų nuopelnus, kuriant darbo vietas, leidžiant pinigus labdaroms ir krūvai kitų dalykų. Miestas turėtų išreikšti pagarbą ir padėką už finansuotus kelių remontus ir renovuotus istorinius pastatus. O, svarbiausia, ypač pamylėti tuos, kurie myli automobilius, bei suteikia visų miesto gyventojų bei lankytojų akims estetikos, tobulumo, technologijų aukštumų, ar neįkainojamos istorijos riedančių paminklų demonstracijų.
Tomas Stojanas yra portalo Autosnob.lt įkūrėjas
Dar pernai į apyvartą buvo išleisti pirmieji ISTORINIAI automobilių numeriai, kurie šiuo metu be buvimo rudais, nieko doro neveikia. Taip pat kasmet keletui mūsų tautiečių nusišypso sėkmė įsigyti ir įspūdingų bei kraują stingdančių super-car‘ų, tad kodėl to nepanaudojus miesto ir šalies reprezentacijai? Planas būtų ypatingai paprastas: automobiliai su istoriniu statusu bei automobiliai, kurių vertė siektų nuo 100 000- 150 000 eurų, turėtų dabartines elektromobilių privilegijas – nemokamas parkavimas senamiestyje, leidimas važiuoti apriboto eismo gatvėmis. Atiduokime jiems miesto aikštes, skersgatvius palikdami gatvės muzikantams.
Miestui užpildžius erdves įspūdingais reginiais ne tik šventinėmis dienomis bei galutinai nutildžius skundus, kad be bronzinių skulptūrėlių daugiau nėra ko senamiestyje pamatyti, pereitume prie antro lygio: minėtajai grupei automobilių, miestas galėtų subsidijuoti kuro pildymą už praleistą laiką senamiestyje bei vairuotojų apsistojimo senamiestyje išlaidas. Automobilių savininkai įgytų papildomos motyvacijos apsilankyti senamiestyje, sukuriant daugiau paklausos prabangai, o miestas už centus gauna eksponatus, patampa šiokia tokia rytų Europos automobilių mėgėjų meka bei motyvacija miesto gyventojams labiau pasistengti svajonėse ir siekti daugiau.
Trečiam etapui galima panaudoti ir Dubajaus patirtį – prabangiausias kelių, oro ir vandens transportas miesto reikmėms, o tada jau galėsime ieškoti kaip apriboti turistų skaičių.
Savaime suprantama, šių automobilių savininkai mažiau nei bet kas kitas suktų galvą dėl parkavimo mokesčio, ar kuro bako užpildymų, tačiau žinojimas, kad jie ir jų super-automobiliai ar brangios jachtos yra visada laukiami miesto širdyje, gali būti tai, kas paverstų mūsų miestą jaukiu ir gyvu laisvo stiliaus muziejumi – atgaiva bei atrakcija visai žmonijai, leidžiantiems dienas šiame Europos regione. Gal šiltas priėmimas į miestą paskatins verslininką plėstis būtent ten, kur nebuvo drabstomasi purvais bei smerkiama už sėkmę.
Atminkite, progresas yra ten, kur yra sėkmingieji, o visi kiti patys ateis paskui.
