Pažįstu žmonių, kurie yra tikri Starbuckso fanai. Jeigu jiems prireikia porą šimtų metrų paėjėti gatve, būtinai pakeliui pagriebs plastikinį Starbuckso indelį su kava ar arbata, kad eidami galėtų sriūbčioti. Kai kas sako Lietuvon negrįšią, kol ten Starbuckso nebus. Tokio aistringo prieraišumo minėtam kavinių tinklui tikrai neturiu, todėl išgirdusi apie iniciatyvą boikotuoti Starbucksą, nes jie nemoka mokesčių, pamaniau – prisidėsiu ir aš.
Įšokti į Starbucksą atsipūsti po lakstymo po parduotuves, sušilti orams atvėsus arba susitikti su draugais – man buvo beveik kasdienio įpročio dalykas. Nors yra ir kitų kavinių, bet Starbucksas sugebėjo įdiegti į daugelio, tarp jų ir į mano, sąmonę, kad tai etiška, bendruomene bei aplinkosauga besirūpinanti kompanija, kuri perka tik geriausios kokybės, neteršiant gamtos išaugintas kavos pupeles, už kurias atsiskaitoma sąžiningai, t.y. neapiplėšiant pavienių, nedidelius ūkelius turinčių kavos augintojų.
Visada smagu palaikyti geras idėjas. Ypač, kai tai nereikalauja papildomų išlaidų. Tad sąžiningos prekybos bendrove besiskelbiantis Starbucksas nesunkiai užkariavo mano širdį. Manau, kitų širdžių užkariavimui toji gerai išvystyta sąžiningumo strategija irgi nemažai pasitarnavo. Nes būti etišku vartotoju smagiau negu šiaip vartotoju, patenkinančiu savo pilvo reikmes ir niekuo neprisidedančiu prie globalinių problemų sprendimo.
Ir kiekvieną kartą suvokimas, kad kavą gerdama padedu skurstančiai šeimai Afrikoje ar nuskriaustiems vaikams Bristolyje tą kavos puoduką man padarydavo dvigubai skanesnį. Gal tai skamba kvailai, bet toks jau mano būdas. Bet vieną dieną pamėgtą kavą apkartino žinia, kad Starbucksas Britanijoje nemoka mokesčių. Nemoka legaliai, nes pasamdė gerus teisininkus ir tie surado, kaip apeiti įstatymą.
Nors už sąžiningą mokesčių mokėjimą kovojantys visuomenininkai ragino aplenkti Starbucksą, didelio ištuštėjimo boikoto laikotarpiu nepastebėjau. Suprantama, prieškalėdinio lakstymo po parduotuves išvarginti žmonės kur nors turi prisėsti puodeliui arbatos ir suskaičiuoti pirkinius, o Starbucksas visada po ranka, tačiau aš į pamėgtą kavinę kojos nekėliau. Neįtikėtina, bet suveikė. Kompanija iš pradžių pažadėjo sumokėti 10 milijonų svarų, paskui sumą padidino iki 20. Nors ekonomistai teigia, kad tai gerokai mažiau, negu pagal gautą pelną sumokėti privaloma mokesčių suma, bet visi apsidžiaugėm geruoju Starbucksu. Nes reikia gi kažkuo tikėti ir kažką mylėti.
Juo labiau, kad kita didelė kompanija „Google“, be kurios jau beveik kiekvienas nebeapsieiname ir kuri taip pat nemoka mokesčių, mokėti jų ir toliau nežada. Nežada, nes žino, kad jų nepagąsdinsi. Starbuckas dar bijo, kad kavos gėrėjai į kitą kavinę gali nubėgti, arba galiausiai patys namuose kavos išsivirti. Bet be „Google“ jau nė iš vietos. Ir nėra kas jį pakeičia.
Vienas garsus anglas yra pasakęs, kad du dalykai yra tikrai neišvengiami – mirtis ir mokesčiai. Dėl mirties neišvengiamumo jis vis dar teisus, dėl mokesčių jau nelabai. Atėjo laikas, kai ne valdžia nustato, kas kiek mokesčių privaloma mokėti, dabar didžiosios kompanijos pačios sprendžia – mokėti ar nemokėti ir kiek mokėti. Ir tai yra ne kas kita, o kapitalizmas, kaip neseniai pareiškė„Google“ vadovai.
Zita Čepaitė
