Istorija apie šalies pastangas kovoje prieš alkoholizmą ir kodėl valdžia tiek mažai nuveikė Įsivaizduokite rusų alkoholiką: rausva nosis, neskustas veidas, rankoje – tvirtai sugniaužtas degtinės butelis. Šalimais stovi pustuštis agurkėlių stiklainis ir kepalas ruginės duonos, kad velnio lašai lengviau nubėgtų. Vyras dainuoja laimingas nuo alkoholio sukelto džiugesio. Jo pasaulis gal ir netobulas, bet girtumas vaizdą pataiso.
PSO duomenimis, vienas iš penkių vyrų Rusijos federacijoje miršta dėl su alkoholiu susijusių priežasčių, kai tuo tarpu pasaulio vidurkis – 6,2 procentai.
2000 m. savo straipsnyje „First Steps: AA and Alcoholism in Russia”, Patricia Critchlow skaičiuoja, kad iš 144 milijonų gyventojų, 20 milijonų yra alkoholikai.
„Po kiekvienos drastiškos antialkoholinės kampanijos, [Rusijos] visuomenėje dar labiau paplisdavo girtavimas ir alkoholizmas.“
Rusų alkoholikas buvo nuolatinis reiškinys caro laikais, Rusijos revoliucijos laikais, Sovietų sąjungos laikais, pereinant nuo socialistinio autoritarizmo prie kapitalistinės demokratijos ir tebelieka dabartinėje Rusijos visuomenėje. Jis sėdi ant sulaužytų parko suoliukų ar traukinių stoties laiptelių su cigarete, krentančia iš burnos, mąstydamas, kur gauti kitą butelį ir ar išgali sau tai leisti.
Rusijos valdžia ne kartą bandė kovoti su šia problema, bet maža iš to buvo naudos: tai pasakytina apie keturias reformas iki 1917-ųjų ir stambesnio masto priemones sovietmečiu – 1958 m., 1972 m., ir 1985 m. „Po kiekvienos drastiškos antialkoholinės kampanijos, [Rusijos] visuomenėje dar labiau paplisdavo girtavimas ir alkoholizmas,” paaiškina G. G. Zaigraevas, Sociologijos mokslų profesorius ir Sociologijos mokslų instituto prie Rusijos mokslų akademijos mokslinis bendradarbis. Dėl paties Kremliaus priklausomybės nuo pajamų iš alkoholinių gėrimų, daugelis pastangų atpratinti rusus nuo svaigalų patirdavo fiasko: Ivanas Rūstusis skatino savo pavaldinius pragerti paskutines kapeikas valstybinėse smuklėse, taip padedant prikimšti imperatoriaus kapšą. Prieš Michailui Gorbačiovui ateinant į valdžią devintajame dešimtmetyje, Sovietų lyderiai laimino alkoholio pardavimą kaip valstybės pajamų šaltinį ir nelaikė stipraus gėrimo svarbia socialine problema. 2010 metais, Rusijos finansų ministras, Aleksejus L. Kudrinas pareiškė, kad geriausias dalykas, kurį rusai gali padaryti, siekdami pagelbėti „išsikvėpusiai šalies nacionalinei ekonomikai, tai daugiau gerti ir rūkyti, taip sumokant daugiau mokesčių.”
Pastaraisiais dešimtmečiais Kremliaus požiūris į alkoholio pardavimą ir platinamą smarkiai kito. Bet Rusijos istorija su alkoholiu skaičiuoja amžius.
988 metais, princas Vladimiras nusprendė atversti savo tautą į pravoslavų tikėjimą iš dalies dėl to, kad jis leido vartoti alkoholį. Pasak legendos, Čudovo vienuolyno Kremliuje vienuoliai buvo pirmieji, suvilgę lūpas degtine XV a. gale, bet kaip pažymi rusų rašytojas, Viktoras Erofeyevas, „Beveik viskas šioje istorijoje atrodo pernelyg simboliška: dievo tarnų įtraukimas, nebeegzistuojantis vienuolyno pavadinimas (čudov reiškia „stebuklingasis”), ir jo įsikūrimas Rusijos sostinėje”. 1223 m., įsiveržę mongolai totoriai sutriuškino Rusijos armiją iš dalies dėl to, kad į mūšį šie vyko girti.
XVI a. penktajame dešimtmetyje caras Ivanas Rūstusis įsteigė smukles (kabakus), kur buvo gaminamas ir pardavinėjamas alkoholis, o 1640 m. jie įgavo monopolijos statusą. 1648 m. šalyje kilo tavernų maištai, nes tuo metu trečdalis vyrų buvo joms skolingi. XVIII a. siekdamas atkurti tvarką, Petras Didysis monopolizavo degtinės pramonę ir naudojo pavaldinių alkoholizmą asmeninei naudai. Kaip Heidi Brown, 10 metų apžvelginėjusi Rusiją Forbes žurnalui, paaiškino, „[Petras Didysis] išleido dekretą, kad valstiečių žmonos turėtų būti plakamos, jei drįstų bandyti partempti savo geriančius vyrus iš tavernų anksčiau, nei šie bus pasirengę išeiti.”
Petras Didysis taip pat rado nuolatinį nemokamos darbo jėgos šaltinį, leisdamas prasigėrusiems skolon išvengti skolininkų kalėjimo, 25 metus atitarnaujant armijoje.
Paplitęs ir gausus alkoholio vartojimas buvo ne tik toleruojamas, bet ir skatinimas, kaip pajamų gavimo būdas. XIX a. šeštajame dešimtmetyje beveik pusė caro valdžios pajamų ėjo iš degtinės pardavinėjimo. Po 1917–ųjų Rusijos revoliucijos Leninas degtinę uždraudė. Tačiau po jo mirties Stalinas naudojo pelną iš degtinės socialistiniam Sovietų sąjungos industrializavimui. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje, pajamos iš alkoholio vėl sudarė trečdalį valdžios gaunamų. Vienas tyrimas parodė, kad alkoholio naudojimas nuo 1955 m. ir 1979 m. padvigubėjo – iki 15,2 litrų asmeniui.
Yra teiginių, kad gausus alkoholio vartojimas taip pat buvo naudojamas kaip politinio nepasitenkinimo malšinimo priemonė ir politinės priespaudos forma. Rusų istorikas ir disidentas Žoresas Medvedevas 1996-aisiais tvirtino, kad „šis „opiumas liaudžiai“ [degtinė] tikriausiai paaiškina, kaip Rusijos valstybinė nuosavybė galėjo būti perskirstyta ir valstybinės įmonės perleistos į privačias rankas taip sparčiai, nesukeliant jokių rimtų socialinių neramumų“. Degtinė, Rusijoje visada buvusi pinigų darytoja, galėjo būti ir režimo įvedėja.
Kol kas Rusijoje vyko tik dvi antialkoholinės kampanijos ir abi Sovietų sąjungos laikais: viena, valdant Vladimirui Leninui ir antroji, valdžioje esant Michailui Gorbačiovui. Visi kiti vadovai arba pašluodavo alkoholizmo klausimą po kilimu, arba pripažindavo didelį alkoholio vartojimą, bet nieko konkretaus dėl to nenuveikdavo. Kaip rašė Critchlow, „Valdant Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo režimams, už nusikaltimus, įvykdytus apsvaigus nuo alkoholio, buvo numatytos griežtos bausmės, bet stiprus girtuokliavimas nebuvo laikomas grėsme visuomenei, tikriausia todėl, kad vadovai, patys nevengdavę papiktnaudžiauti, regėjo alkoholio vartojimą kaip žemos moralės apsauginį vožtuvą.”
1985 gegužę, Gorbačiovas paskelbė nutarimą ir plataus masto žiniasklaidos kampaniją, kaip Kremliaus naują karą su alkoholizmu – tada didžiausia S. S. R. S. socialine problema ir trečiu labiausiai paplitusiu susirgimu po širdies ligų ir vėžio. Tai laikoma kol kas ryžtingiausiu ir efektyviausiu planu: gimstamumas padidėjo, gyvenimo trukmė pailgėjo, žmonos ėmė dažniau regėti savo vyrus, o darbo efektyvumas išaugo. Tačiau po alkoholio kainų šuolio ir valstybinės degtinės gamybos sumažėjimo, kai kurie ėmė naudoti cukrų naminės degtinės gamybai, o kiti nuodydavosi toksiškais skysčiais, pavyzdžiui, antifrizu. Liaudies nepasitenkinimą apibendrina senas sovietinis anekdotas: „Prie degtinės stovėjo ilga eilė ir vienas vargšas nebeiškentęs tarė: „Vykstu į Kremlių, užmušiu Gorbačiovą“. Po valandos jis grįžo atgal. Eilė tebestovėjo ir visi ėmė klausinėti, „Na, kaip, užmušei jį? Užmušei?!“. Vyriškis papurtė galvą: „Ten dar ilgesnė eilė nutįsusi, nei ši!”
Sovietų eros pabaigoje alkoholizmo gniaužtai tebelaikė Rusiją, nepaisant Gorbačiovo pastangų. Jų sėkmė galiausiai privedė prie griūties: išlaidų valstybiniam alkoholiui sumažėjimas nuo 1985 m. iki 1987 m. skaičiuojamas milijardais rublių. Valdžia tikėjosi, kad sumenkusias pajamas su kaupu kompensuos prognozuotas 10 procentų produktyvumo padidėjimas, bet tokios prognozės galiausiai nepasitvirtino.
Po Sovietų sąjungos griūties valstybinis alkoholio monopolis buvo panaikintas 1992 m., ir tai paskatino eksponentiškai augančią alkoholio pasiūlą. 1993 metais alkoholio vartojimas pasiekė 14,5 litrų gryno alkoholio žmogui per metus, padarydamas Rusiją viena iš didžiausių alkoholio vartotojų pasaulyje. Iki šiol mokesčiai alkoholiui lieka žemi, ir pigiausios degtinės butelis tekainuoja 30 rublių (1 $). Kaip Tomas Parfittas paaiškino Lancet žurnale 2006 m., „Yra paprastas atsakymas, kodėl tiek daug rusų tampa alkoholio aukomis … jis pigus. Apie 30-60 % alkoholio pagaminama pogrindyje, tad mokesčiai nuo jo nesurenkami. Daug jo išvaroma per „naktines pamainas“ licenzijuotuose fabrikuose, kur valstybiniai inspektoriai paperkami, kad darbo dienos pabaigoje pašalintų žymes nuo produkcijos linijų.”
Vladimiras Putinas kritikavo nesaikingą gėrimą, Dmitrijus Medvedevas pavadino Rusijos alkoholizmą „gamtine katastrofa,” tačiau, išskyrus retoriką, svaigiųjų gėrimų gamintojų reguliavimo srityje nuveikta labai mažai, ir alkoholizmo įveikimui nevykdomos jokios atitinkamos programos. Genadijus Oniščenko, Rusijos federacijos vyriausiasis visuomenės sveikatos inspektorius, paskatino skirti daugiau lėšų alkoholizmo gydymui, nes nuo 1990-ųjų mirtingumas dėl su alkoholiu susijusių priežasčių išaugo trigubai, teigdamas, kad prohibicija ir vartojimo mokesčių pakėlimas nėra veiksmingi.
Dabar Rusijoje dominuoja alkoholizmo gydymas įtaiga pagrįstu metodu, sukurtu narkologų (Rusijos psichiatrijos skyrius, užsiimantis priklausomybėmis). Šis metodas, dar vadinamas „kodavimu“, yra procedūra, turinti išprovokuoti pasąmoningą pasišlykštėjimą alkoholiu.
„Nors daugelis priklausomybių gydymo aspektų nuo dešimtojo dešimtmečio Rusijoje pasikeitė radikaliai, visa valstybės valstybės finansuojamo tinklo struktūra ženkliau nepakito nuo aštuntojo dešimtmečio, kai buvo įkurta sovietinė narkologinė sistema,” rašė Eugene'as Raikhelis iš Čikagos universiteto. Tarp kitų, menkiau paplitusių alkoholinių ir narkotinių priklausomybių gydymo metodų yra smegenų „chirurgija” su adata ir pacientų „virimas“, pakeliant jų kūno temperatūrą, taip siekiant palengvinti smarkius abstinencijos simptomus. Įprastinis alkoholizmo gydymas, toks, kaip Anoniminiai Alkoholikai, prieinamas Rusijoje, tačiau Kremlius jo oficialiai nepripažįsta ir valstybinio finansavimo neskiria, tad jų labai nedaug ir jie labai prastai finansuojami.
Rusijos pravoslavų bažnyčia taip pat į pagalbos sau programas žiūri įtariai. Critchlow paaiškino, „Nepaisant daugybės sėkmės istorijų su alkoholikais ir narkomanais, Anoniminių Alkoholikų ir Anoniminių Narkomanų pagalbos sau programos … Rusijoje sutiko pasipriešinimą, ypač iš medikų profesionalų, valstybės pareigūnų ir Rusijos pravoslavų bažnyčios klerkų pusės.” Toliau ji rašo, „Rusų pravoslavų klerikalai išreiškė nepasitikėjimą pagalbos sau judėjimu, dažnai dėl jo laikymo į šalį besiveržiančiu religiniu kultu.”
2010 m. pravoslavų bažnyčia apibūdino AA kaip „efektyvų narkotinės ir alkoholinės priklausomybės reabilitacijos instrumentą,” tuo pačiu pridurdama, kad pati kurs nuosavą alkoholio programą.
Tuo tarpu daugeliui rusų tebėra mielesnė tradicinė pagalba. „Nuėjau į AA ir negalėjau patikėti savo ausimis. Jie neturi Dievo ir sako, kad alkoholizmą įveikia patys. Tai užpildo juos pasididžiavimu,“ rašė vienas pravoslavas savo tinklaraštyje. „Grįžau į bažnyčią. Ten jie kaunasi malda ir pasninku.”
Stan Fedun www.theatlantic.com
