Liucija Zubrutė, LRT.lt
Su aklaisiais ir silpnaregiais dirbantys specialistai meta akmenį į tėvų daržą. Jie teigia, kad hipergloba kenkia savarankiškumui ir užkertą kelią visavertei integracijai.
„Tokiu atveju vaikas išeina į gyvenimą su nuostata, kad visuomenė turi jam tarnauti. Reikia skatinti atžalas viską daryti savarankiškai. Tuomet jos galės dirbti, kurti šeimą, grąžinti valstybei investuotus pinigus“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.
Anot specialistės, aklieji, naudodamiesi baltąja lazdele, judėti savarankiškai tikrai gali. Žinoma, reikia įdėti daug pastangų išmokstant konkrečius maršrutus, tačiau šiuo metu labai pasitarnauja naujosios technologijos, pavyzdžiui, navigacinė sistema.
„Tėvams yra be galo sunku paleisti vaiką. Jiems atrodo, kad, jeigu nepadėsi, nepalydėsi, jis pats niekur nenueis, pasiklys, atsitrenks, kas nors jį nuskriaus. Aišku, kad tokie dalykai gali nutikti, tačiau be to niekada neišmoks eiti pats“, – teigia R. Balčikonienė.
Aklojo mama: mus vadino žiauriais
Studento Martyno mama Lina Vitkuvienė prisimena, kad prieš beveik dvi dešimtis metų aplinkiniai, pamatę, kaip jauni tėvai auklėja judėjimo ir regos negalią turintį sūnų, nustebdavo.
„Teigdavo, kad esame tėvai be gailesčio. O aš jiems atsakydavau, kad, jei vaikas pats gali tai padaryti, tai duokime tiek laiko, kiek reikia. Taip, sveiki žmonės gali apsirengti per 5 minutes, o Martynui prireikdavo ir pusvalandžio“, – apie savarankiškumo pamokas pasakoja 22 metų Martyno, kuris, būdamas paauglys, vienas pats išvažinėjo beveik visus Kauno troleibusų maršrutus, mama.
Anot jos, sūnus norėdavo viską daryti pats. Pasitaikydavo situacijų, kai reikėdavo skubėti ir tėvai pasiūlydavo aprengti, o vaikas neprieštaraudavo. Dar tris vaikus su vyro pagalba auginanti moteris teigia, kad visais kitais atvejais laiką kruopščiai planuodavo – keldavosi anksčiau, palikdavo laiko specialiai Martynui.
Septynmečiai nežinojo, kas yra peilis
L. Vitkuvienė moko aklus ir silpnaregius vaikus, todėl tiesiogiai susiduria su hiperglobos problema. Anot pedagogės, nuo pat vaikystės apsupti per dideliu rūpesčiu, vėliau jie nebemoka gyventi savarankiškai. Nuolatinė palyda į mokyklą, universitetą, o vėliau ir į darbą neskatina aklojo išmokti keliauti pačiam.
„Tuomet vaikas pradeda save kalinti, nes šeimos nariai vežioti gali ne visada. Jis pats nesugeba išeiti į teatrą, susitikti su draugu, todėl sėdi namie. O tuomet jau tėvai pradeda norėti, kad atžala eitų, nes įsivaizdavo, kad, kai vaikas užaugs, jis tikrai keliaus pats“, – apie nuoseklaus ugdymo reikalingumą sako L. Vitkuvienė.
Pedagogė teigia, kad ypatingai išsiskiria tie vaikai, kurie iki mokyklos nelankė darželio. Yra tekę susidurti su keliais atvejais, kai septynmečiai neturėjo suvokimo, kas yra peilis, žirklės ar adata. Vaikai bijojo šių daiktų, nes niekada nebuvo supažindinti, nemokėjo jais naudotis.
„Vadinasi, jie iki 7 metų buvo kaip namų dekoratyvinė detalė, pasodinta tam tikroje vietoje. Vaikai nieko negalėjo tyrinėti. Tėvai turi suprasti, kad savo atžalą nuskriaudžia, neleisdami pajusti normalaus gyvenimo“, – pabrėžia L. Vitkuvienė.
Neinvestuoja į vaiko savarankiškumą
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) direktorė Angelė Daujotienė sako, kad prie hiperglobos prisideda ir tėvai, ir mokykla. Regėjimo negalią turintis moksleivis gali viską išmokti, lenkti bendraamžius akademinėmis žiniomis, tačiau pats nesugeba surasti tualeto ar nežino, kur yra išėjimas iš klasės, nes mokykloje už jį viską atlieka padėjėjas.
„Antras dalykas – tėvų reakcija, ypač tų vaikų, kurie mokosi integruotu būdu paprastose mokyklose. Jie nenori, kad atžala išsiskirtų – atmeta baltąją lazdelę. Namuose už tą vaiką taip pat viskas padaryta. Jis net nežino, kur padėtas cukrus, kaip atsipjauti duonos, kur reikia padėti batus“, – teigia A. Daujotienė.
R. Balčikonienė sako, kad dažnai bendrojo lavinimo mokyklose aklų vaikų padėjėjais tampa tėvai, kurie hipergloba atžalas apgaubia ne tik namuose, bet ir ugdymo įstaigoje.
„Tėvai paaukoja visą savo gyvenimą – meta darbą, tampa mokytojo padėjėjais. Taip visus 12 metų su vaiku sėdi suole, o paskui ir universitetą lanko kartu. Reikia investuoti į vaiką lėšas tam, kad jis taptų savarankiškas, o ne nuolatos vedžiojamas“, – pabrėžia LASS pirmininko pavaduotoja.
