Neseniai į mano rankas pateko Seimo rezoliucijos „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“ projekto pateikimo ir svarstymo, įvykusio prieš du mėnesius - 2012 m. gegužės 10 d., stenograma. Kadangi jau seniai domiuosi ne tik šiuo, bet ir kitais etniniais konfliktais (ypač postsovietinėje erdvėje), įdėmiai jį perskaičiau, o perskaitęs supratau, kad mūsų parlamentarai ne visada įsigilina į jų svarstomų dokumentų esmę ir nelabai suvokia – kieno gi interesus jie iš tikrųjų gina. Todėl tenka sutikti su Seimo nario Vytenio Andriukaičio žodžiais, pasakytais rezoliucijos svarstymo metu: „Tai perskaitykite visą tekstą. Tekstą skaitykite!”
Pirmiausia mane nustebino rezoliucijos pavadinimas. Nors visos pasaulio valstybės ir pagrindinės tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Armėnijos okupuotos žemės yra integrali Azerbaidžano valstybės teritorijos dalis, rezoliucijoje kažkodėl kalbama ne apie okupuotų azerbaidžanietiškų teritorijų visumą, o apie kažkokį Kalnų (gal lietuviškai teisingiau būtų rašyti „Kalnuotasis”?) Karabachą. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tai nėra nei gerai, nei teisinga.
Jau daug kartų buvo rašyta, kad istoriškai nebuvo nei „kalnuotojo”, nei „lyguminio” Karabacho, buvo tik Karabacho Chanatas, kurį 1805 m. užgrobė ir 1822 m. aneksavo Rusijos imperija. Nepasitikėdama Pietų Kaukazo tautomis – gruzinais ir azerbaidžaniečiais, caro valdžia kvietė iš Turkijos ir Persijos armėnus, kuriuos apgyvendindavo pasienio rajonuose. Taip ilgainiui susiformavo armėniški masyvai Gruzijos Džavachetijos regione ir buvusiose azerbaidžanietiškuose chanatuose – Iravano (Jerevano), Nachičevanės ir Karabacho (jau 1920 m. Armėnija pirmą kartą puolė Gruziją ir Azerbaidžaną, siekdama prisijungti šias teritorijas). Iki to laiko armėnai gyveno Kaukaze tik dispersiškai, panašiai kaip žydai prieškario Lietuvoje (pasakų apie Tigraną Didįjį prašau nesekti, nes tokiu atveju ir anglai turėtų išsikelti iš Britanijos atgal į kontinentą, užleisdami vietą valams).
Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje, egzistavusioje 1918 – 1920 m., Karabachas buvo viena iš jos istorinių sričių, panašiai kaip Muganas, Nachičevanė arba Zangezūras.
Karabacho Chanatas XIX a. pradžioje (nuotr. Balsas.lt)
Nepriklausomas Azerbaidžanas 1918 – 1920 m. (nuotr. Balsas.lt)
Po Rusijos bolševikų į vykdytos Azerbaidžano ir kitų Pietų Kaukazo valstybių okupacijos ir aneksijos 1920 - 1921 m. Maskva, siekdami sukiršinti tarpusavyje šio regiono tautas, „prikarpė” Gruzijoje ir Azerbaidžane nykštukinių autonomijų; taip atsirado visokios „pietų osetijos” (1922) ir „kalnų karabachai” (1923). Įdomu tai, kad Kalnų Karabacho autonominė sritis ne tik kad neturėjo bendros sienos su Armėnija – nebuvo tiesioginio vidinio susisiekimo (kelių) net tarp šios srities pietinių ir šiaurinių rajonų. Natūralu, kad atkurdama savo nepriklausomybę, Azerbaidžano valstybė 1991 m. panaikino šį dirbtinį, okupantų sukurtą darinį.
Šiuo metu „Kalnų Karabachu” vadinasi marionetinė valstybė, kurią Azerbaidžano Respublikos teritorijose, užimtuose iki 1994 m., sukūrė valstybė agresorė – Armėnija. Ta prasme Kalnu Karabachas niekuo nesiskiria nuo Pietų Osetijos ir Abchazijos „valstybių”, kurias Rusija sutvėrė jos okupuotose Gruzijos teritorijose, arba nuo tos pačios Rusijos kontroliuojamos Transnistrijos („Pridnestrovskaja moldavskaja respublika”) Moldovoje. Kaip matome žemėlapyje, dabartinės „Kalnų Karabacho respublikos” ir buvusios Kalnų Karabacho autonominės srities ribos visiškai nesutampa, taigi ir čia nėra jokio „tęstinumo”.
Okupavusi dalį Azerbaidžano, Armėnija beveik pusantro karto pasididino savo teritoriją. (nuotr. Balsas.lt)
Taigi galime konstatuoti, kad „Kalnų Karabacho” sąvoka buvo išgalvota ir naudojama išimtinai valstybių agresorių – Sovietų Rusijos (vėliau SSRS; 1923 - 1991) bei Armėnijos (nuo 1991), ir dėl šios priežąsties ji netinka dokumento, kurio paskirtis – konflikto sureguliavimas, pavadinimui, nes šios sąvokos naudojimas tarsi legitimuoja Armėnijos pretenzijas į jos okupuotas Azerbaidžano žemes. Kur kas teisingiau būtų pavadinti šią rezoliuciją „Dėl Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš jos okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto taikaus sureguliavimo “. O dabar galima grįžti prie stenogramos.
Pristatydamas rezoliucijos projektą, Seimo narys Egidijus Vareikis pareiškė, kad „…jinai yra naudinga Armėnijos Respublikai. Naudinga ta prasme, kad nepalieka šitos valstybės visiškoje nežinioje, kur nelabai aišku, kam Kalnų Karabachas priklauso.… Armėnijai tai būtų naudinga. Kalnų Karabacho žmonėms tas būtų labai naudinga, nes jau greitai bus 20 metų, kai jų statusas yra neaiškus”.
Keista girdėti tokius žodžius iš asmens, kuris yra Lietuvos ir Azerbaidžano parlamentinių ryšių grupės pirmininkas. Nevisai aišku, kas turėta omenyje, tačiau, kaip pamatysime vėliau, šiuo klausimu E.Vareikis buvo teisus – rezoliucijos priėmimo atveju tai būtų naudinga ne Azerbaidžanui, o Armėnijai.
Kitas dalykas – okupuotų teritorijų statusas. Labai keista, kai toks patyręs politikas ir politologas nežino, kad okupacija savaime jų statuso nepakeitė, ir jos kaip ir anksčiau yra integrali Azerbaidžano Respublikos teritorijos dalis. Ta prasme aiškus yra ir „Karabacho žmonių” statusas – tai žmonės, gyvenantys Azerbaidžano valstybės teritorijos Armėnijos okupuotoje dalyje.
Jeigu tokių dalykų nesupranta diplomuotas politologas, ko norėti iš kitų seimūnų, pavyzdžiui Egidijaus Klumbio, kuris pareiškė, kad „Karabacho žmonės apsisprendė ir gyvena nepriklausomoje valstybėje…Reikia spręsti būtent šitos valstybės pripažinimo klausimą”.
Galėtų ponas Klumbys šiek tiek pasidomėti šio klausimo faktografija, gal tada sužinotų, kad Armėnijos okupuotose Azerbaidžano žemėse (t.y. dabartinėje marionetinėje „Kalnų Karabacho respublikoje”) iki karo veiksmų pradžios gyveno apie 800 tūkstančių gyventojų, iš kurių tik 140 tūkstančių buvo armėnai pagal tautybę. O dabar tik tie 140 tūkstančių armėnų ten ir tebegyvena, o likę 660 tūkstančių žmonių tapo priverstiniais pabėgėliais (arba buvo nužudyti). Tai kaip gali „apsispręsti” okupuotų teritorijų gyventojų mažuma? Išvarytos ir išžudytos daugumos sąskaita?
Gudravo ir istorikas (!), Lietuvos ir Armėnijos parlamentinių ryšių grupės pirmininkas Algis Kašėta, apeliuodamas į kolegas parlamentarus: „Ar nemanote, kad ydinga primesti parlamentui poziciją, kuri, ko gero, tikrai sukomplikuos santykius su viena iš konflikto šalių?... išeina tuščia, suvelta rezoliucija, kurios tikslas yra stoti į vienos iš konfliktuojančių šalių pusę”
O ką daryti, ponas Algi, jei ta „viena konflikto šalių” yra agresorė? Vienodai traktuoti patį agresorių ir agresijos auką? Štai toks požiūris iš tikrųjų yra ir ydingas, ir amoralus.
Neatsiliko nuo A.Kašėtos ir jo kolegė (irgi istorikė, irgi liberalsąjūdietė, irgi tos pačios parlamentinių ryšių grupės narė) Dalia Kuodytė, kuri prikalbėjo išties įdomių dalykų. Pirmiausia ji pareiškė, kad „Iki XVIII a. tai nebuvo Karabachas…Vadinosi Arcachas, beje, Armėnijoje ir toliau ta teritorija taip vadinama”.
Bet juk meluojate, panelė Dalia. Vokietis Johanas Schiltbergeris, pabuvojęs Karabache, vadina jį šiuo tiurkišku vardu jau Vytauto Didžiojo laikais - 1420 metais. Tuo metu minėtą teritoriją jau valdė ogūzai (turkmėnų, azerbaidžaniečių ir turkų protėviai), sukūrę galingas Karakojunlu ir Akojunlu valstybes (XIV a. – 1501m.). O „Arcachas” dingsta iš istorijos šaltinių dar IX amžiuje. Beje, „Arcacho” vardas nėra armėniškas, nes seniausi šio krašto gyventojai buvo agvanai (Kaukazo albanai), giminingi pagal kalbą Dagestano kalniečiams. Vėliau didesnė, islamo tikėjimą ir tiurkų kalbą perėmusi jų dalis įsiliejo į azerbaidžaniečių tautos sudėtį, o mažesnė, likusi krikščioniška, išlaikė savo kalbą ir pasivadino udinais. Dar vėliau dalis jų suarmėnėjo, bet tuomet Karabachas armėniškai vadinosi „Chačen”, o ne „Arcach”. Bandymai iš naujo pervadinti Karabachą „Arcachu” yra jau mūsų laikų (XX amžiaus pabaigos) politinė spekuliacija, kuria siekiama paneigti agvaniškai - tiurkišką šio krašto prigimtį. O iš tikrųjų armėnai iki šiol vadina šį kraštą tuo pačiu tiurkišku Karabacho vardu (pavyzdžiui, „Kalnų Karabachas” armėniškai net oficialiai vadinasi „Lernajin Garabagi”).
D.Kuodytės žinias apie šio regiono praeitį geriausiai iliustruoja ši tirada: „Po Antrojo pasaulinio karo britai, norėdami išlaikyti gerus santykius, sutiko atiduoti Kalnų Karabachą taip pat Azerbaidžanui ir tada buvo įkurta arba atsirado Kalnų Karabacho autonominė sritis”.
Prie ko čia Antrasis pasaulinis karas ir kokie britai, kokius santykius, ką „atiduoti” ir kas „atsirado”? Ne, geriau aš šios abrakadabros nekomentuosiu.
O štai dar vienas D.Kuodytės minties vingis: jeigu lenkų kresų organizacijos šauksmą apie okupuotą Vilniaus kraštą išgirstų, pavyzdžiui, Tailando karalius ir pasiūlytų parlamentui priimti rezoliuciją apie tai, kad reikėtų Vilniaus kraštą atiduoti teisėtiems šio krašto šeimininkams, vargu ar mums tai būtų malonu”.
Su Tailando karaliumi viskas kaip ir tvarkoje – tai aliuzija į Lietuvos Prezidentę. Su Vilniaus kraštu irgi daugmaž aišku – tai, anot D.Kuodytės, Armėnijos okupuotų Azerbaidžano žemių atitikmuo, tik, ačiū Dievui, jau senokai priklausantis Lietuvai. Bet prilyginti viso pasaulio pripažįstamą Azerbaidžano valstybę ir jos teritorijos integralumą marginalioms kažkokių rėksnių organizacijoms – tai jau visiškas nonsensas. Jei šioje situacijoje kažkas ir primena „kresų organizacijas”, tai ne oficialusis Baku, o marionetinis Stepanakertas. Pašmaikštauti nepavyko.
Dar viena „reikalo žinovė” pasirodė esanti Seimo narė Dangutė Mikutienė, pareiškusi: „Būkime biedni, bet teisingi, ant vienos lėkštės yra Azerbaidžano nafta, o ant kitos armėnų kraujas”. Štai kaip. Armėnija okupavo beveik penktadalį Azerbaidžano teritorijos, išvarė iš savo namų (įskaitant pačioje Armėnijoje prieš tai gyvenusius azerbaidžaniečius) bemaž milijoną žmonių, surengė Chodžaly miestelyje žiaurias šimtų nekaltų moterų ir vaikų skerdynes – ir visvien dėl visko kalti lieka azerbaidžaniečiai? O gal D.Mikutienė tik suklydo ir norėjo pasakyti ne „armėnų kraujas”, o „armėnų agresorių pralietas kraujas”?
Teko girdėti, kad Armėnija, nors ir nėra turtinga valstybė, visgi negaili pinigų savo užtarėjams, kuriuos ji intensyviai rekrutuoja visose pasaulio šalyse. Kai pasiklausai tokių išvedžiojimų, pradėdi tikėti, kad taip ir yra, nes kaip kitaip paaiškinti tokį angažuotą šiaip jau protingų vyrų ir moterų nusišnekėjimą? Bet juk negali apkaltinti žmonių, juolab valdžios atstovų, nepagavęs jų už rankos, todėl ir toliau visiems siūlau tikėti, kad jiems visa tai taip… „atrodo”.
Pasigrožėję mūsų įstatymų leidėjų išmintimi, dabar įsiskaitykime ir į patį taip ir nepriimtos rezoliucijos projektą. Jame ir slypi reikalo esmė.
Iš pradžių viskas tame rezoliucijos projekte kaip ir teisingai – pavyzdžiui, jo įžanginėje dalyje atkreipiamas dėmesys į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2008 m. balandžio 25 d. rezoliuciją A/RES/62/243, kuria Jungtinės Tautos reikalauja „nedelsiant, visiškai ir nesąlygiškai išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų”, ir pabrėžia iš tų teritorijų „išvarytų gyventojų nepaneigiamą teisę grįžti namo ir būtinybę sudaryti tam tinkamas sąlygas”.
Seimo rezoliucijos projekto įžanginėje dalyje taip pritariama kitos - 2010 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliucijos raginimui „išvesti visas Armėnijos pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų” ir siūlymui „kartu dislokuoti tarptautines pajėgas siekiant pereinamuoju laikotarpiu suteikti reikiamo saugumo garantijas Kalnų Karabacho gyventojams ir sudaryti galimybes perkeltiesiems asmenims grįžti namo”.
Kaip matome, keturių metų senumo JT Generalinės Asamblėjos ir dviejų metų senumo – Europarlamento rezoliucijose, kurios yra cituojamos mūsų Seimo rezoliucijos projekte, ir kurių Armėnija iki šiol įžūliai nevykdo, nekalbama apie kažkokią buvusią „Kalnų Karabacho autonominę sritį” arba apie marionetinę „Kalnų Karabacho respubliką” – kalbama apie VISAS Armėnijos okupuotas Azerbaidžano žemes, iš kurių šalis – agresorė privalo išsinešdinti „nedelsiant, visiškai ir besąlygiškai”.
Atrodytų, po tokios įžanginės dalies ir pačiame rezoliucijos projekto tekste turėtų atsispindėti mūsų parlamentarų ištikimybė tarptautinės teisės ir teisingumo principams, jų rūsumas šaliai – agresorei ir solidarumas su šalimi – agresijos auka. Turėtų, tačiau… Tačiau nieko panašaus ten nėra. Priešingai, priešpaskutinėje rezoliucijos projekto pastraipoje Lietuvos Seimas „kviečia Armėniją ir Azerbaidžaną konstruktyviu dialogu ieškoti bendrų esminių sprendimų dėl Kalnų Karabacho statuso”.
Kitaip sakant, šios „bombelės” pagalba viskas apverčiama aukštyn kojomis, nes pagal tokią formuluotę išeitų, kad Lietuvos Seimas jau nebelaiko armėnų okupuotų Azerbaidžano teritorijų integralia Azerbaidžano valstybės dalimi (kaip tai buvo iki šiol). Jos tampa kažkokiomis „niekieno teritorijomis”, dėl kurių būsimo (įdomu, kokio?) statuso valstybė – agresijos auka esą privalanti tartis („ieškoti bendrų esminių sprendimų”) su valstybe – agresore.
Na, gerbiamieji, žinote… Tai kokių velnių Armėnijai (ir už jos stovinčiai Rusijai) ieškoti tų sprendimų būdų, kam jai to apskritai reikia? Ją visiškai tenkina status quo, kai jį valdo jos okupuotas Azerbaidžano žemes de facto, ir kantriai laukia, kol ir vienoje, ir kitoje fronto pusėse išaugs kartos, kurios jau nebeprisimins, kad kažkada čia buvo suvereni Azerbaidžano teritorija (juk okupacija ir aneksija vykdomos jau beveik dvidešimt metų). O paskui tik reikės „pripažinti nusistovėjusias realijas”.
Kam tada Jerevanui skubėti vykdyti aukščiau minėtus autoritetingų tarptautinių organizacijų reikalavimus, jei jis galės faktiškai iki begalybės rodyti pirštu į „nesukalbamą” Baku, kuris neva niekaip nepasiūlo „esminių sprendimų”? Ir kam, jei ne Rusijai, okupavusiai ženklią dalį Gruzijos teritorijos, būtų naudingas toks „precedentas”? Galų gale, koks signalas siunčiamas tai pačiai Maskvai arba Minskui, jei jie kartais užsimanytų „paskanauti” lietuviškų Klaipėdos arba Vilniaus kraštų?
Tenka konstatuoti, kad Azerbaidžanas turėtų būti labai dėkingas armėniškam lobby Lietuvos Seime, kurio atstovai (beje - taip pat, kaip ir mūsų parlamentarai - Azerbaidžano simpatikai) neturėjo pakankamai laiko ir noro įsigylinti į rezoliucijos projekte paslėptas gudrybes (bus įdomu išsiaiškinti kada nors jų tikruosius iniciatorius). Juk tik dėka A.Kašėtos, D.Kuodytės, D.Mikutienės ir Co kietakaktiškumo negimė dokumentas, kuris būtų labai naudingas Armėnijai. Žinoma, Lietuvos Semo rezoliucija - tai ne JT Generalinės Asamblėjos ir ne Europarlamento analogiškas dokumentas, tačiau valstybės – NATO ir ES narės poziciją šiuo klausimu galėtų pastūmėti ir kitus mūsų partnerius priimti panašias rezoliucijas, kurios „atsvertų” aukščiau minėtų tarptautinių organizacijų teisėtus reikalavimus.
Juk Armėnijos ambasados su tam tikrais jų padaliniais dirba ir kitų Vakarų valstybių sostinėse, ne tik Vilniuje.
Arvydas Baniulis
