Šios kadencijos Seime net kelis kartus mėginta reguliuoti kainas. Vienas – vaistų kainų reguliavimas – buvo įteisintas, tad nuo praėjusių metų balandžio 1 dienos yra ribojamas prekybinis antkainis. Siekta apriboti ir maisto prekių prekybinius antkainius, tačiau, laimei, šis kainų reguliavimas nebuvo patvirtintas. Maisto prekių kainas nuspręsta stebėti specialiai tam sukurtame interneto puslapyje, tik nežinia, ar dar kas nors be puslapio kūrėjų, kreipia dėmesį į šią menkavertę informaciją. Kainų reguliavimą valdžia mato, kaip patį geriausią vaistą nuo „per didelių“ kainų gyventojams. Remiantis šiuo vartotojų apsaugos argumentu, Lietuvoje be vaistų kainų dar yra reguliuojamos transporto, ryšių, vandens, elektros, šilumos kainos. Valdžia viską mato paprastai: sustabdysi verslininkų „godumą“, ir kaina vartotojui nebus per didelė.
Taip išeitų, kad esant kainų reguliavimui, turėtume gyventi nesukdami galvos dėl ligos ar artėjančio šildymo sezono. Bet kaip čia taip – nepaisant veikiančio reguliavimo, kainos nėra nei mažos, nei nekintamos. Artėjantis šildymo sezonas duos dar vieną pamoką, kad kainų reguliavimas nemažina kainų. Be to, jis dar ir pats kainuoja. Reguliavimo institucijai skiriamos lėšos (nors iš nemažos) tėra katino ašaros, palyginti su iškreiptais vartotojų lūkesčiais.
Iš tikro kreipiu link tos nematomos kainos visuomenei, kurią sukuria visas „pradėjimo reguliuoti kainą“ procesas. Kai prekė sudaro svarbią dalį vartotojo krepšelyje ir jos kaina kyla, kai prekę ar paslaugą teikia koks nors nemylimas ar kam nors prasikaltęs rinkos dalyvis, dažniausiai yra įjungiamas neproduktyvus kelias link kainos reguliavimo. Pakanka mažiausio preteksto, kad politikai pasigautų vartotojo gynimo šūkį ir pradėtų suktis kainų reguliavimo skaitiklis. Tušti pažadai vartotojui, vienas; informacijos kaupimas, du; analizavimas, trys; kainų reguliavimo įteisinimo procesas, keturi; institucijos sukūrimas, paskyrimas, įdarbinimas ir veikla, penki; rinkos dalyvių atsitraukimas nuo paslaugos teikimo prie derybų dėl kainos, šeši; nemažėjantis vartotojų nepasitenkinimas kainomis, septyni. Štai jau kokia reguliuojamos kainos kaina, net ir tuo atveju, jei institucijose suskaičiuotoji kaina nuo rinkos kainos pernelyg nenukrypo.
O jei reguliuojama kaina nukrypo nuo tikrosios, jei buvo pritaikyta klaidinga kainos skaičiavimo metodika, nes tobulos, galinčios pakeisti paklausos ir pasiūlos mechanizmą rinkoje - niekas neišrado? Ir niekuomet neišras, nes kaina yra ne atskiro genijaus kūrybos vaisius, o daugelio žmonių pasaulyje bendro veikimo pasekmė. Neteisingai nustatyta reguliuojama kaina verčia klaidingai elgtis su ištekliais – taupyti tai, ko netrūksta, arba išlaidauti ten, kur būtina taupyti.
Jei ilgą laiką džiaugiamės reguliuotojų žemyn nureguliuota šilumos kaina, tai neapgailestaukime, kad nebuvo neinvestuojama į alternatyvią energetiką ar daugiabučių modernizaciją. Jei džiaugiamės reguliuotojų sumažinta vandens kaina, rytoj neapraudokime senkančių vandens atsargų. Jei patinka pigus visuomeninis transportas, nedejuokime, kad jis nuostolingas, sausakimšas ir purvinas. O jei pakeliui paslaugos teikimas sutriks – irgi dėsninga, nes nuostolių juk neinvestuosi nei į šilumos tinklus, nei į vandentiekį, nei į transportą.
Kuo ilgiau tęsiasi kainų reguliavimas, tuo sunkiau sugrįžti prie rinkos kainų ir santykių. Reguliuojant šilumos kainas kyla noras reguliuoti kuro kainas. Vėliau vartotojams draudžiama nevartoti, o konkurentams – konkuruoti. Kainų reguliavimas, net užgimęs iš naivaus rinkos nesuvokimo ir noro padėti, neišvengiamai veda prie žiauraus paradokso – vartotojams dėl reguliavimo tik blogiau. Ne veltui sakoma, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas.
