Ekonomikos ekspertai tvirtina, kad maisto produktų kainos jau sugrįžo į ekonominio pakilimo laikus – į 2008 metų pradžią. Per vienus metus pieno produktai pabrango nuo 15 iki 20 proc., juoda duona – beveik 13 proc. Tik piniginėse vis dar krizinis, pavasario saulės neištirpdomas įšalas.
Kas kelia kainas ir daugiausia pelnosi iš maisto produktų brangimo, kokią dalį atsiriekia žemdirbiai, perdirbėjai ir prekybininkai?
Agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys tvirtina, kad parduotuvių lentynose kainos jau 2008 metų sausio lygio. Tuomet, per ekonominį pakilimą, ne vien maisto produktų kainos buvo aukštos, bet ir daugelio vartotojų kišenės nepalyginti pilnesnės nei dabar.
Likome neįgalūs
Rinkos ekspertas tvirtina, kad maistas brangsta dėl pasaulinių tendencijų. Dėl gamtos sąlygų ir įvairių nelaimių Rusijoje, Ukrainoje bei kitose pasaulio šalyse pernai išauginta mažiau grūdų. Vartojimas auga, o pasiūla dėl prastų klimato sąlygų tik mažėjo, todėl, palyginti su praėjusiais metais, grūdai pabrango dvigubai. Jau nuo 2009 metų rudens dėl atsigavusio eksporto kyla pieno supirkimo kainos, jos jau pasiekė prieš krizę buvusį lygį.
Kai kyla supirkimo kainos, daugiau gauna ne tik žemdirbiai. Didesnę dalį per pridėtinės vertės mokestį atsiriekia valstybė, didėja prekybininkų dalis, naudos turi ir perdirbėjai. Maisto brangimas naudingas visiems, išskyrus vartotojus.
A.Gapšys teigia, kad žemdirbiai šiame brangimo procese tikrai nėra nuskriausti. Pieno supirkimo kainos dabar ne tik pasiekusios europinį lygį, bet ir didesnės nei 7–8 Europos valstybėse.
Galvijų supirkimo kainos priartėjo prie europinio lygio, o kiaulės superkamos net brangiau už Europos vidurkį. Suartėjimas su Europa jau įvyko ir grūdų sektoriuje. Paskui supirkimo kainas nušuoliavo ir mažmeninės prekybos kainos.
Atlyginimai nekyla, pensijos ir pašalpos vis dar apkarpytos, todėl mūsų perkamoji galia menka, esame vos 60 proc. pajėgumo, palyginti su kitais europiečiais.
Mūsų šalies vartotojas maistui ir mokesčiams už komunalines paslaugas skiria visas savo lėšas, o dažnas ir nebesukrapšto. Mūsų šalies piliečiai kaip susiveržė diržus, taip ir neatleidžia. Vartojimas, palyginti su laikotarpiu prieš krizę, sumažėjo 20 proc.
Kieno riekė storiausia
Pasvarstykime, kas, raikydamas didžiulį pabrangusios duonos kepalą, riekia storiausiai.
Ekspertai apskaičiavo, kad žemdirbio dalis sudaro vos 10 proc. duonos kainos. Pernai, kai grūdų kaina buvo perpus mažesnė, kepėjai tik žadėjo duoną piginti, tačiau pažado nei kepėjai, nei prekybininkai netesėjo ir susižėrė didžiausią pelną.
Didžiausią dalį, beveik 50 proc., iš duonos pardavimo pasiima prekybininkai, o kepėjų dalis siekia 40 proc., nors atrodytų, kad duonai iškepti sąnaudų reikia daugiau nei jai parduoti.
Ar yra rezervų duoną atpiginti? Prekybininkai skundžiasi, kad, brangstant kurui, didėja transporto išlaidos, ir neatmeta galimybės, kad jau pavasarį kainos gali kilti.
A.Gapšys pabrėžia, jog blogai, kad neturime tarptautinės konkurencijos. Pieno produktų ar duonos mums neatveža nei Lenkijos, nei Vokietijos gamintojai, nes mūsų šalies vartotojas pripratęs prie vietos gamintojų produkcijos.
Kur pažvelgsi, visur monopolijos. Grūdus mala 3–4 stambūs malūnai.
Kai tokia padėtis, galimi oligopolinių struktūrų susitarimai dėl kainų. Todėl Konkurencijos taryba turi aktyviau veikti ir siūlyti, kaip išvengti galimų oligopolijų susitarimų.
Siūlo mažinti PVM
Žemės ūkio rūmų direktorius Remigijus Urbonas tvirtina, jog dėl to, kad brangsta maistas, žemdirbių kaltės nėra. Pieno, sūrių, pieno miltelių paklausa didžiulė, todėl net 50 proc. mūsų šalyje pagaminto pieno eksportuojama, išvežama į Kiniją, Indiją, Rusiją.
R.Urbonas teigia, kad, kylant kainoms, žemdirbių pelnas nesikeičia, nes brangsta kiti ištekliai – trąšos, degalai, todėl ūkininkavimo sąlygos blogėja.
Žemdirbiai mano, kad vidaus vartojimas atsigautų, jei būtų sumažintas pridėtinės vertės mokestis (PVM). “Deramės su Vyriausybe dėl mažesnio PVM, pirmiausia ekologiškai produkcijai, daržovėms ir vaisiams, o gal ir mėsai. Atsako į mūsų priimtą rezoliuciją dar negavome, tikimės, kad po liepos 1 d. Vyriausybė šį klausimą svarstys", – viliasi žemdirbių atstovas.
Pelningi tik stambūs ūkiai
Grūdines kultūras 1 tūkst. hektarų ūkyje kartu su sūnumi auginantis Biržų rajono Germaniškio kaimo ūkininkas Henrikas Bertulis teigia maistinius grūdus parduodantis tik Lietuvos supirkėjams ir tolesniais savo derliaus keliais nesidomintis. Ūkininkas pažymi, kad degalai, trąšos dažnai pabrangsta anksčiau, nei pakyla grūdų kainos.
H.Bertulis sako, kad grūdines kultūras pelninga auginti tik ne mažesniuose kaip 500 hektarų ūkiuose. „Mažesni ūkininkai neįstengia nupirkti našiausios technikos, įsirengti grūdų saugyklų ir džiovyklų, todėl pelno gali ir visai negauti. Kad nebankrutuotų, smulkieji užsidirba iš kitos veiklos", – sako grūdų augintojas.
Pasvalio rajono Gripkelių kaimo ūkininkė Marija Steponavičienė, su vyru turinti 50 karvių pieno ūkį, pripažįsta, kad miestų parduotuvėse pieno produktų kainos jai kelia siaubą.
Nuo sausio už litrą pieno ūkininkė išsiderėjo 90 centų supirkimo kainą. Už natūrinį litrą ūkininkai gauna 1,15–1,18 lito, o parduotuvėse litro vidutinė kaina artėja prie trijų litų. “Turime giminaičių mieste, žinau, kaip sunku nedidelį atlyginimą gaunančiam miesto žmogui", – sako ūkininkė.
Genė SILICKIENĖ
