Garsas, kurio nesugebėtų išgauti net į vieną vietą suvaryti, nemelžti ir negirdyti visos apylinkės galvijai, – lietuviška kaimo turizmo atmaina. Ramybės, senųjų gyvenimo tradicijų, ekologiško maisto ir aplinkos galite nesitikėti.
Ekstremalios pramogos. Motorinių laivų, dviračių ir keturračių riaumojimas. Kelių kilometrų spinduliu įkyriai bumbsintis popsas.
Galiausiai – žmonių skleidžiamas, bet šiai žinduolių rūšiai nebūdingas garsas. Tiksliau – jų kokteilis. O gal dangų juosianti decibelų vaivorykštė. Sunku pasakyti, kiek iš bemaž dešimties tūkstančių, galinčių vienu metu atvykti į kaimo turizmo sodybas, būtent taip interpretuoja jų paskirtį. Bet įvaizdžiui nereikia nė trečdalio.
Dešimt sodybų turinčioje apylinkėje pakanka ir kasdien vestuves švenčiančios vienos. Kitoks kitų devynių supratimas apie poilsį gamtoje nebetenka prasmės.
Ką bekalbėti apie vietas, kuriose vienu metu parduodama ir tyla, ir pramogos, o kambariai nuomojami skirtingų polinkių turistams.
Sakote, kur dar išsistaugti, jeigu ne miške? Miškas – gera vieta staugiantiems po vieną ir nelabai ilgai. Tačiau kuo čia dėtas kaimo turizmas?
Na, taip, tai verslas, turintis savo dėsnius. Vienas svarbiausių sako: nori pelno, neprekiauk tyla. Ji nuostoliga. Įvairių rūšių renginiai, pasibaigiantys vis tuo pačiu, gerokai pagreitina investicijų grąžą.
Šis procesas taip įsibėgėjo, kad tapo jau ir Kaimo turizmo asociacijos galvos skausmu. Kaip suvaldyti masinį triukšmingą kaimo turizmą ir nepakenkti sodybų šeimininkų verslui? Nustatę griežtesnius reikalavimus, jie rizikuotų gauti mažiau pajamų.
Gal reikalavimus nustatyti turėtų ne sodybų šeimininkai. Gal tiesiog reikėtų atskirti gamtoje esančias pramogų, ekstremalaus sporto vietas, viešbučių ir kaimo turizmo verslą?
Kai viskas – lyg lietuviška mišrainė – dedama į vieną, nebeaišku nei kas perkama, nei kas parduodama, nei ko galima tikėtis. Nebent vieno ne visai malonaus turizmo verslui dalyko. Kartą išsinuomojęs ramybę, bet patekęs į svetimą šventę, antrą kartą neberizikuosi.
Gal dar ne šįmet ir ne kitąmet, tačiau anksčiau ar vėliau ši mišrainė nebepatenkins poilsio gurmanais tampančių lietuvių skonio. Kaimo turizmo verslas turės apsispręsti, kas jis yra – masiniai ir triukšmingi renginiai ar ekologiškas poilsis.
Latvijoje populiarėja sodybos, kuriose galima palytėti tikro kaimiško gyvenimo. Airijoje, Šveicarijoje ir daugelyje kitų Vakarų valstybių kaimo turizmas neturi nieko bendra su gigantiškomis šventėmis.
Tai vietos, kur mekena ožkos, kur galima pačiam pasimelžti pieno, kartu su šeimininku šerti paršus, nuskinti darže agurką, krosnyje kepti duonos ar rymoti visą dieną valtyje su vyno taure rankoje.
Kuo arčiau senovės ir natūralios gamtos, tuo vertingiau. Priešingai nei Lietuvoje, ten pelną garantuoja tyla. Galimybė atitrūkti nuo civilizuoto, didėjančia sparta smegenis spaudžiančio pasaulio. Čia šventės – kamerinės. Triukšmingoms – kita, tam pritaikyta vieta.
Estijoje kaimo turizmas jau tapo prabangos preke, kurią gausiausiai perka ramybę dievinantys užsienio turistai.
Lietuvos tendencija – masinis siautėjimas su privemtomis senovinėmis kraičių skryniomis.
Galima sakyti – kokie turistai, toks ir jų turizmas. Tačiau tai ne visai teisinga. Šiai sparčiausiai augančiai verslo šakai plėtoti skiriama didelė parama. Vien tik iš Europos Sąjungos fondų per ateinantį septynmetį bus atseikėta iki 300 milijonų litų.
Kam paremti jie iš tikrųjų bus skiriami? Sodyboms su tradiciniais lietuviškais amatais ir papročiais? Ar naujų siautėjimo tradicijų, ypač išvešėjusių per naujus ilguosius savaitgalius, įtvirtinimui?
Atskirti verslo porūšius ir surasti kiekvienam tinkamą vietą tikrai įmanoma. Juolab kad turizmo paslaugų teikėjai ir prižiūrėtojai sulaukia vis daugiau žmonių prašymų sugrąžinti kaimo turizmui tikrąjį jo turinį.
Poreikis yra. Ko dar reikia? Gal supratimo, kurį jau įgijo estai.
Ramunė Sotvarienė
