Kaimas virsta priemiesčio vasarnamiu arba žiūri balzganomis tuščių langų kiaurymėmis apleistas ir pamirštas. Kaimo žmonės beveik nelaiko karvių, jas dažnai pakeičia ožkos. Ūkininkai neišgyventų iš ekologinių ūkių, todėl duoną augina ne su meile, o su chemija ir yra labiau verslininkai, nei žemdirbiai. Tokį kaimą pamatėme Lietuvos aruodu prieškario Lietuvoje vadintoje žemėje.
Apie žemės dosnumą
Nuo Šiaulių sukame pro Kryžių kalną Meškuičių link — senuoju Hanzos keliu, kuris XIII — XVI šimtmečiais jungė Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestus. Šis tarptautinis prekybos kelias turėjo didžiulės įtakos visam Baltijos šalių regionui.
Siauras ir duobėtas žvyrkeliukas. Važiuojame pamatyti, kaip gyvena dar smetoniškoje Lietuvoje šalies aruodu vadinto Šiaurės Lietuvos krašto žemdirbiai.
Įsukus į Meškuičius ant seno grūdų sandėlio išlikęs tarybinių laikų užrašas: „Žemė dosni tam, kas ją myli“. Vyras, dirbantis šiame sandėlyje, sugauna nustebusį žvilgsnį. Teisybė prie visų santvarkų išlieka teisybe“, — juokiasi vyras.
Pakelėse didžiuliai laukai. Nedideli rėželiai įsiterpę į begalinius laukus — tik kur ne kur. Javapjūtei dar nesubrendę kviečiai tiesūs ir tankūs. Galvas narina miežiai, blizgančiais lyg šilkas „plaukais“.
Nereta sodyba per aukštas varnalėšas į kelią žiūri tuščiais langais — apleista ir negyvenama.
Lyginame žemdirbių triūsą: vieni laukai be jokių piktžolių, kiti linguoja javus praaugusiomis balandomis ir kiečiais. Žemė dosni — tik ją mylintiems? Paaiškės: šiandien žemės dosnumas priklauso ne nuo meilės, o nuo chemijos kiekio.
Kaimo žemę dirba dviese
Šimkūnų kaimo (Joniškio rajonas) ūkininkas Gintautas Vilčiauskas dirba 90 hektarų žemės. Dalis žemės nuosava, dalis nuomojama. Iš užaugintų javų išsilaiko trijų asmenų šeima.
„Išgyventume ir iš mažiau, bet jeigu yra, suspėju vienas įdirbti žemę, tai ko nedirbti?“, — sako vos keturiasdešimtmetį perkopęs Gintautas.
Kiemas pilnas technikos, tik sena arkliais traukiama pjaunamoji — kiemo eksponatas. Visa kita technika nauja. Į banką „nelindo“, pirko už uždirbtus.
Kaimo sodybos žydi miestietiškomis gėlės, namai „žiūri“ naujais langais iki grindų, prie namo tik nedideli daržiukai, jokių padargų, jokių gyvulių.
Gintautas paaiškina, kodėl iš pažiūros kaimas atrodo lyg priemiesčio vasarnamis: kaimo žemes dirba tik du ūkininkai, Gintautas ir jo kaimynas, valdantis apie 200 hektarų žemės.
„Kaime likę daugiausia pensinio amžiaus žmonės, jie neturi nei jėgų, nei noro dirbti žemę, todėl mielu noru nuomoja mums — mes ir dirbame“, — pasakojo Gintautas.
Ekologija, chemija ir uždarbis
Kodėl ūkininkai nuodija duonos valgytojus purkšdami laukus net po kelis kartus chemikalais?
„Jeigu nepiltume trąšų, neapsimokės nė auginti. Valstybė kalta, kad ekologiniai ūkiai šiandien yra beviltiškas darbas. Jeigu kulsi iš hektaro po dvi tonas — nė kombaino neapsimokės laužyti. O su chemija iš hektaro paimi po septynias — aštuonias tonas. Valstybė tegul duoda kainą, kad apsimokėtų auginti be chemijos — auginsim.
Man juokas ima, kai matau ekologiniu vadinamo ūkio laukus be piktžolių, buvo ir pas mus ekologinių laukų — naktimis važiuodavo tręšti, nes dieną gali kas pamatyti“, — atsako Gintautas.
Ūkininkai ant laukų pila kelių rūšių chemikalus: herbicidus nuo piktžolių, fungicidus — nuo ligų, trąšas, prieš nuimant grūdus purškia „rundapu“, kad mažiau kainuotų džiovinant grūdus džiovyklose.
Didesnės burnos?
Lietuva prieškariu užteko duonos, nors su chemikalais grūdų neaugindavo. Tik tarybiniais laikais kiaules ir karves pradėjo šerti duona.
„Smetonos laikais prikuldavo apie 7 centnerius iš hektaro. Bet nepamirškim, kad tada kaime gyveno apie 70 procentų Lietuvos žmonių, o mieste — likusieji 30. Dabar mieste — 90, kaime — tik 10 procentų žmonių. Kaip dešimt procentų žmonių gali išmaitinti likusius devyniasdešimt?“, — retoriškai klausia Gintautas.
„Mano senelis turėjo 24 hektarus žemės — aruodas būdavo pilnas grūdų“, — įsiterpia pas žentą Gintautą iš Joniškio atvažiavęs uošvis Benjaminas Vilbrantas.
„Iš dvidešimt keturių hektarų — pripildavo pilną klėtį. O dabar aš prikūlęs iš 24 hektarų tą klėtį apipilsiu iš lauko ir jos nė stogo nesimatys“, — juokiasi Gintautas.
Šalta žiema sumažino chemijos
Gintautas pasakojo, kad visi iki paskutinio daigo iššalo žieminiai kviečiai, rapsai. Nuostolis. Vasariniai kviečiai, rapsai duoda perpus mažesnį derlių, nei žieminiai.
„Mums uždarbis bus mažesnis. Bet užtat sutaupėme chemijai. Vasarinių kultūrų nereikia purkšti bent nuo ligų. Čia duonos valgytojams gera žinia“, — šypsosi Gintautas.
Sau duonos Gintautas užsiaugina be chemijos.
Tuščiu pilvu nebus
Pakeliui pamatome remontuojamą kiaulių fermos stogą. Ne kiaules čia augins, rengs medžio apdirbimo cechą, gamins padėklus, kurie kažkodėl vadinami europadėklais.
Priešginių kaimas (Joniškio rajonas, Gataučių seniūnija). Kaime penki vienkiemiai. Prie pat Tautinio upelio, keliasdešimties arų bulvių lauke, vyras rauna kur ne kur išdygusias balandas ir meta į pievą už daržo.
Bronius Danasas su žmona Gražina šiame kaime gyvena nuo 1988 metų. Sodyba ne jų. Tik prižiūri ją pabėgę iš miesto. Joniškyje šeima turi butą, bet ten nė kojos nekelia.
„Mieste tik prie televizoriaus gali “dirbti“. Ne mano būdui“, — sako Bronius.
Ar žemdirbiai išmaitins miestą?
„Nežinau dėl miesto, bet dėl savęs esu garantuotas — badauti neteks“, — įsibridęs į žydinčių bulvių lauką šypsosi Bronius.
Šeima laiko karvę, telyčią, dvi kiaules — nei mėsos, nei pieno, nei sviesto pirkti nereikia.
„Dviejų kiaulių užtenka šeimai išsimaitinti. Skerdžiam pavasarį ir rudenį. Užtenka ir šviežios, ir rūkytos mėsos. Ir ne bet kokios, o savo užaugintos“, — pabrėžia Bronius.
„Be darbo žmonės degraduoja“
Bronius su žmona oficialiai — bedarbiai. Vyras penkiolika metų yra dirbęs melioracijoje. Kelerius metus prieš atgaunant šaliai nepriklausomybę, augino 120 kiaulių.
„Milijonieriais nebuvome, bet nieko netrūkom: nei darbo, nei pinigų“, — prisimena vyras.
Fermą buvo įrengę uošvių sodyboje. Tačiau atgavus nepriklausomybę tikrieji savininkai susigrąžino sodybą ir Broniui baigėsi kiaulių verslas. Kitų patalpų auginti kiaules neįsigijo ir ūkininku netapo.
Tuos laikus Broniui primena tik senutėlis „Niva“ kombainas. Su juo ir savo javus nukulia, ir kaimynams patalkina.
Šalies valdžiai Bronius turi tik vieną priekaištą: per daug priveista bedarbių.
„Be darbo žmonės degraduoja“, — atsidūsta žemdirbys.
„Stalino karvės“
Prie kelio vis dažniau pamatysi ne karvę, o ožką. Tarybiniais laikais žmonės juokais ožkas buvo praminę „Stalino karvėmis“ dėl to, kad jas laikydavo po karo nepriteklių spaudžiami žmonės, neišgalėdavę įpirkti karvės.
Linksmėnų kaimas (Joniškio rajonas). Paskutinėje kaimo sodyboje ganosi keturios ožkos ir ožys.
Linksmėnų kaimo gyventojai nelinksmi: „Nebeišgalim laikyti karvių — sveikatos nebėra, nusipirkom ožkų. Juk matėt, kad kaimuose mažėja karvių, o daugėja ožkų. Ne iš gero gyvenimo taip“.
Linksmėnuose ir netoliese esančiuose Kurmaičiuose vienos rankos pirštų užteko suskaičiuoti, kiek kiemų laiko karves.
Žemdirbio pyktis
Vyro ir žmonos iš Linksmėnų kaimo pirštai gumbuoti, išdidėjusiais, iškraipytais sąnariais. Vyras visą gyvenimą fermoje dirbo šėriku, žmona — melžėja.
Šeimos galva sugniaužęs savo sugrubusias, skaudančias rankas turi dėl ko pykti: darbščiai šeimai pieno perdirbimo įmonė nunešė tris tūkstančius litų.
„Matai, jiems reikėjo statytis naujas pieno perdirbimo linijas. Negi jie statys iš savo pinigų?! Vis „monijo“: laukit, atiduosim. Iš juodnugarių surinko pieną, ir špygą visiems atkišo. Jei ne tiek vagių ant Lietuvos, kurie pelnosi iš kitų darbo, šalis ir žmonės kitaip gyventų. Valdžia tarnauja turtingiems, o ne dirbantiems“, — kontrabandinę cigaretę nervingai užsitraukia vyras.
Iki apgavystės šeima laikydavo keturias karves. Kurį laiką karvių dar nebuvo atsisakę, manė — nemokės be jų gyventi. „Melždavom ir pieną kiaulėm sušerdavom. Bet ar čia išeitis? Užsmaugė dirbančius žmones valdžia.
Augindavom grūdus. Kai vienais metais už toną gavom po 200 litų, nutarėm — nebeverta. Ne tik neatsipirko darbas, bet į didelius nuostolius kritom. Grūdus auginti be nuostolio įmanoma tik tada, jeigu gauni po 500 litų už toną, o jeigu nori uždarbio — bent po 600 litų turi gauti„ — piktai ranka numoja vyras.
Po šio įvykio šeima skaudama širdimi savo žemę perleido dirbti žemės ūkio bendrovei.
„Ot, tau ir Europa!“
Šeima dar turėtų ir noro, ir jėgų auginti kiaulių ne tik sau. Tačiau neturi kur dėti mėšlo. Laikyti krūvose, kol supus, niekas neleidžia. Tręšti žemę kiaulių mėšlu galima tik du kartus per metus.
„Reikia statyti mėšlides, o iš ko aš ubagas statysiu, kai jos kainuoja apie šimtą tūkstančių litų. Danų kiaulininkai, atėję į Lietuvą, turi tokius pinigus, bet ne mūsų kaimiečiai. Ot, tau ir Europa!“, — dėstė vyras.
Rita ŽADEIKYTĖ