Algimantas Zolubas
„Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.“ Taip parašė rašytoja Erika Drungytė 2013 m. sausio 25 d. straipsnyje „Šitos valstybės vėliavos nebepakyla“ (ekspertai.eu). O straipsnio pabaigoje jinai klausė ir pati atsakė: „Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.“
Praėjus mėnesiui nuo straipsnio paskelbimo, kovo 11 d., švenčiant Valstybės atkūrimo dieną, nors antipatriotinė sostinės savivaldybė eiseną draudė, tarsi atsakas į minimos rašytojos viltį prikelti tikrąją, išsaugotąją vėliavą, Gedimino prospektu žygiavo virš 7 tūkstančių dalyvių su vėliavomis, su patriotiniais šūkiais. Numatytos eisenos išvakarėse aukšti policijos pareigūnai baugino savo galimai represijai skirtomis pajėgomis. Ir iš tikrųjų, nors policija tokios šventės proga turėtų elgtis kukliai ir būti nepastebima, įspūdingos važiuotų, raitų, pėsčių ir net šunimis vedinų pareigūnų pajėgos eisenos metu demonstravo agresyvią jėgą, bandydamos sirenomis, akivaizdžiai provokuojančiomis eisenos pasipriešinimą, užgožti šūkius „Lietuva“. Deja, nei įbauginti eisenos, nei išprovokuoti netoleruotiniems veiksmams, nei jos sustabdyti nepavyko, tik pati struktūra, jau kartą Garliavoje kritusi veidu į purvą, vėl dėl jos vadovų kaltės pasiženklino gėda. O kaip į eiseną, reagavo aukštoji valdžia – Vyriausybė?
Socialdemokratų partija, kurios pirmininkas yra premjeras A. Butkevičius, eiseną pasmerkė: „Lietuvos socialdemokratai griežtai smerkia tokias ultra nacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas ir reikalauja teisėsaugos atsakingų veiksmų ištiriant kovo 11-osios įvykius bei policijos veiksmus“, - rašyta Socialdemokratų partijos pranešime spaudai. Kokius įvykius? Kokius policijos veiksmus? Socialdemokratai piktinasi, kad „gausiai sutelktos policijos pajėgos ne tik nesustabdė nesankcionuotos eisenos, bet netgi ją lydėjo tuo tarytum eiseną sankcionuodama“. Kadangi jokių įvykių nebuvo, policijos veiksmai būtų prilygę provokacijai ar smurtui. Čia bolševikinės kilmės Socialdemokratų partija pasielgė kaip tikra LTSR Komunistų partija, nebesiskirianti nuo Paleckio „fronto“. Socialdemokratų partijos pirmininko saldi šypsenėlė televizorių ekranuose nuprausti pareiškimu supurvinto partijos veido jau nebepajėgs.
Tiems, kam svarbi Lietuvos vėliavos garbė, nebepakenčiamai įgriso Brazausko, Adamkaus ir galiausiai socialdemokrato užsienio reikalų ministro Linkevičiaus flirtas su Lenkija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija Lietuvos lenkinimo reikalu. Todėl Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) iniciatyva, palaikant nevyriausybinėms patriotinėms organizacijoms, 2013 m. kovo 28 d. buvo organizuotas įspėjamasis mitingas, persergintis Vyriausybę laikytis Konstitucijos, atsiriboti nuo nepamatuotų buvusių vadovų neatsakingų pažadų. Į Kudirkos aikštę susirinko apie 700 dalyvių, kalbėtojai suprantamai ir vaizdingai nušvietė padėtį, o geriausiai ir trumpiausiai mitingo reikalavimus atspindėjo dalyvių laikomi plakatai. Tarp jų: „Antikonstituciniams LLRA reikalavimams – ne!“, „Valstybinė lietuvių kalba – už 30 judo autonomininko zlotų“, „Vietovardžiai ir gatvių pavadinimai – tik lietuvių kalba!“, „Šiandien lenkiški rašmenys – rytoj dvikalbystė! Išduosim ir broliukus“, „Kodėl Lenkijoje dramatiškai mažėja lietuviškų mokyklų skaičius?!“, „Gėda Lenkijai neįgalinčiai 3 lietuviškų mokyklų išlaikyti! Garbė Lietuvai, išlaikančiai lenkiškų 100“, „Valdžios pilvažmogiai pažeidžia konstituciją“, „Premjere, nenuolaidžiaukite sulenkintiems tuteišiams“.
Mitingo dalyviai paskelbė kreipimasi, kurį mitingui įgaliojus pasirašė Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas bei „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimieras Garšva ir po mitingo įteikė premjero patarėjui Viliui Kavaliauskui. Kreipimesi rašoma: Gerbiamas Lietuvos Premjere, prieš devynias dienas jums buvo viešai įteiktas 20000 piliečių pasirašytas Reikalavimas ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą. Tačiau iki šiol nesulaukėme Vyriausybės viešo paaiškinimo, kaip ji vykdys savo programą, ar įgyvendins savo koalicijos partnerių Lenkų rinkimų akcijos pretenzijas. Negana to, Kultūros viceministro vadovaujama darbo grupė parengė „rekomendacijas“, nustatančias, kaip turi būti įgyvendinta Vyriausybės programa, o ten yra siūlomi Lietuvos Respublikos Konstituciją ir valstybinės kalbos įstatymą paminantys dalykai. Todėl siūlome: 1) neatidėliojant atmesti antikonstitucines darbo grupės rekomendacijas; 2) pasakyti aiškiai, kad ir ateityje bus atmesti visi Konstitucijai ir Konstitucinio teismo sprendimams bei pamatiniams įstatymams prieštaraujantys pasiūlymai; 3) nepasiduoti šantažui ir Lietuvos Vyriausybės poziciją išdėstyti taip, kad kaimyninėje šalyje niekas negalėtų skelbti apie naujus nepagrįstus Lietuvos pažadus.
Mitingas buvo sankcionuotas, jis praėjo sklandžiai, negausi policija laikėsi korektiškai. Tačiau... Tačiau, tiek eisenos kovo 11 d., tiek minimo mitingo, tiek kitų pilietinių akcijų dalyvių skaičius oficialiuose pranešimuose bei žiniasklaidoje (ypač „Lietuvos ryte“) yra mažiausiai dukart sumažinamas. O tai rodo valdžios neigiamą požiūrį į pilietiškai patriotinius veiksmus, į valdžių atsiribojimą nuo visuomenės, kuri ir yra tikrasis valstybės šeimininkas. Mūsų technikos amžiuje jau skaičiuojamos ne tik molekulės, bet ir atomai, todėl suskaičiuoti žmones – vieni juokai. Valdžios institucijos tokias galimybes tikrai turi, tačiau turi ir pilietinių akcijų dalyviai. Tiek paminėtos eisenos, tiek mitingo stebėtojai skaičiavo ir nustatė, kad tikrai viešai teikiama informacija apie dalyvių skaičių mažiausiai dvigubai sumažinama.
Čia trumpai aprašytos dvi tautiškai susipratusių piliečių akcijos tvirtina pradžioje minėtos rašytojos su išlyga išreikštą viltį, kad tikrosios, išsaugotosios vėliavos jau kyla. Sveikinkime jas! Gerbkime jas! Sveikinkime jaunimą, kuris jungiasi prie šių vėliavų. Kelkime aukščiau, kad valdžios, bandančios imituoti valstybę, pagaliau atsikvošėtų, liautųsi flirtavusios su negerų kėslų turinčia kaimyne bei formaliais, „kortuotais“ (kokia lenko ar ruso korta), nelojaliais Lietuvos piliečiais ir atsigręžtų veidu į savo tautą. Patriotai nepraranda vilties, kad nuleistoms valstybės vėliavoms bus lemta pakilti.
