Ar valstybė privalo išvaduoti pagrobtus piliečius? Viso pasaulio demokratai ryžtingai taria „Ne!“ ir slapčia moka piratams, banditams ir teroristams milijonines išpirkas.
Taip jau susiklostė, kad demokratinės valstybės, norinčios pademonstruoti savo stiprybę, tampa visiškai bejėgės, kai pagrobiami jų piliečiai ar laivai, nors tuomet visą parą dirba svarbiausi valstybės pareigūnai ir sudaromas „krizių štabas“. Tačiau prie Somalio piratai toliau užpuldinėja laivus, Afganistane teroristai tebegrobia įkaitus, o Azijoje turistai atsiduria gangsterių rankose! Į brutalų šantažą valstybė visada atsako, kad „nepasiduos spaudimui“, o vėliau paslapčia nugabena grobikams lagaminus pinigų.
Iššūkis, kurio negalima išspręsti.
Krizė tampa valstybinė. Nuolatiniai Užsienio ministerijos posėdžiai prie pasaulio žemėlapio rodo, kad padėtis, kurią anksčiau būtume vadinę ypatinga, virsta įprasta, nes valstybė nepajėgi atremti tokio iššūkio. Neaišku, kaip valstybė turi vaduoti įkaitus kitame pasaulio krašte ir persekioti nusikaltėlius, nes ji gali naudoti savo jėgos struktūras tik savoje teritorijoje.
Valstybė gali imtis tik diplomatinių arba karinių veiksmų.
Globalinės grėsmės epochoje požiūris, kad valstybė turi apsiriboti atsakomybe savo teritorijoje ir nereaguoti į nusikaltimus už savo sienų, netenka prasmės. Pasaulio didieji, pavyzdžiui, JAV, praktiškai parodė, kaip reikia kovoti su blogio jėgomis visame pasaulyje. Pasauliniame kare su terorizmu ir nusikaltėliais stengiasi dalyvauti ir kitų valstybių kariai bei policininkai. Tačiau tokia užsienio intervencija sukelia aibę problemų, imama abejoti tarptautinės teisės galia. Valstybė, kuri imasi per didelės atsakomybės, nėra teisi. Pavyzdžiui, kadaise puikiai organizuotoje Vokietijos vyriausybėje įsivyravo visiškas kompetencijų chaosas. Vidaus reikalų ministras staiga pasijunta atsakingas už Indokinijos saugumą, o gynybos ministras, nekreipdamas dėmesio į Konstitucinio tribunolo draudimus, grasina nukreipti raketas į teroristus taikos metu. Tai rodo, kad valstybė susiduria su iššūkiais, kurių negali išspręsti. Bet kas tada atsakingas už džiunglėse į bėdą patekusius piliečius ar į piratų rankas patekusius jūreivius? Valstybėje tokių pareigūnų nėra.
Konstitucinis teismas ar tribunolas negali suteikti valstybės vadovui visiškos laisvės kai kalbama apie kelių piliečių gyvybės gelbėjimą užsienyje. Net jei Sudane vyrauja anarchija, valstybė neįgaliota naudoti ten jėgos ir nėra atsakinga už tai, kad dėl skubiai sumokėtos išpirkos žmonės bus grobiami ir toliau.
Vienos valstybės konstitucijos straipsniai ne itin tinka užsienyje. Pavyzdžiui, ar valstybė privalo gelbėti savo piliečių gyvybę visame pasaulyje? Toks konstitucijos reikalavimas negali apsiriboti vienos šalies piliečiais, nes pagrindinis įstatymas visiems garantuoja žmogaus orumą ir teisę į gyvybę. Bet per dideli įsipareigojimai globaliniu mastu sudarytų per daug sunkumų valstybei. Neseniai Prancūzija pademonstravo jėgą ir padedama Vokietijos kariuomenės išvadavo Somalio pakrantėse piratų pagrobtus įkaitus. Vis dėlto, kas galima tarptautinėje jūrų erdvėje, beveik neįmanoma suverenios valstybės žemėje. Valstybės vadovas, nurodęs imtis jėgos už savo šalies ribų, turi tikėtis pasekmių.
Kokia turėtų būti „ypatinga padėtis“, kad valstybė pasiųstų savo pajėgas ir rizikuotų žmonių gyvybe gelbėdama turistus ar jūreivius, už kuriuos daug paprasčiau sumokėti išpirką? „Ypatinga padėtis“ - vidaus politikos sąvoka. Krizių štabo nuomone, jėga galėtų būti panaudota gangsteriams persekioti, kai įkaitai jau išlaisvinti. Tuomet juos persekiojant galima nueiti „net iki pragaro vartų“, kaip kartą pasakė Johnas McCainas. Bet kas tai darytų?
Žinoma, generalinis prokuroras gali pradėti tyrimą ir paskelbti ieškomų nusikaltėlių sąrašus. Bet ar Europos šalių prokurorai, ar jų įgalioti kriminalistai norėtų tirti bylas dykumoje? Kad ir dėl to, jog turėtų ilgai naršyti po įstatymus, ieškodami teisinio pagrindo, leidžiančio ieškoti nusikaltėlių tolimuose kraštuose.
Pirmasis precedentas
Jau įsitikinta, kad baudžiamasis kodeksas atsakymų neduoda, nors Krizių štabo patarėjai susipažino su storais bylų tomais, kuriuose aprašyti valstybės kovos su šantažuotojais precedentai. Geriausias pavyzdys - Ellen Stone atvejis. Ši pamaldi 55 metų moteris tapo 1901 metais chaose skendėjusios Makedonijos maištininkų auka. Ji atvyko į Balkanus iš Amerikos kaip misionierė ir jos pagrobėjai pareikalavo 25 000 Turkijos svarų (dabar daugiau nei milijono dolerių) išpirkos. Panašiai veikiama ir šiandien. E.Stone bendraminčiai norėjo tuoj pat ją sumokėti, nors misijos vadovybė protestavo baimindamasi, kad ateityje pagrobėjai pamaldžių misionierių nelaikytų keliaujančiomis taupyklėmis.
Tai buvo pirmoji krizė, kurią teko spręsti Theodorui Rooseveltui tapus prezidentu. Jis parengė tokį pranešimą: „Nestabiliuose kraštuose asmeninio intereso labui kiekvienas prekiautojas, kiekvienas misionierius privalo žinoti, kad Amerikos vyriausybė neturi įgaliojimo mokėti už ką nors išpirkos.“ Vėliau prezidentą ėmė kankinti abejonės, ar jis privalo laikytis kietos linijos. Taip atsirado išlyga: „Šio reikalavimo negalima laikytis moters pagrobimo atveju.“
JAV prezidentas svarstė, ar siųsti kariuomenę įkaitei vaduoti. Bet buvo neįmanoma numatyti, kokių diplomatinių padarinių toks žingsnis sulauktų Makedonijoje. Galiausiai Th.Rooseveltas krizę išsprendė gudrybe. Išpirka buvo surinkta iš privačių aukų, o išlaisvinus įkaitę Kongresas grąžino šią sumą dotacijomis ir dovanomis.
Visi sumoka išpirkas
Panašiai jau daugiau nei šimtas metų elgiasi visi prezidentai. Amerikos istorikas Russellas D.Buhite‘as aiškinosi, kaip veikė kiti Baltųjų rūmų šeimininkai. Perimdamas valdžią kone kiekvienas prezidentas prisiekinėjo nesiderėsiantis su pagrobėjais, o skubiai ir ryžtingai imsis veiksmų. Visi jie susidūrė su įkaitų problema ir visi galų gale sumokėjo išpirką, net kietos rankos kurso šalininkas Ronaldas Reaganas. Todėl istorikas padarė išvadą, kad demokratijos sąlygomis neįmanoma imtis ryžtingų sprendimų, nes sunku apginti savo poziciją. Kiekvienas nusikaltėlis, grasinantis atsiųsti nukirstą įkaito galvą, suminkštins privalančios skaitytis su visuomenės nuomone vyriausybės narių širdis. Elgtis be gailesčio kaip 2004 metais Beslane gali sau leisti tik Vladimiro Putino sukirpimo despotas.
Demokratinė dilema
Amerikos terorizmo ekspertas ir buvęs vyriausybės patarėjas Mayeris Nudellas vadina „demokratine dilema“ tai, į ką šiuolaikinės valstybės atsižvelgia labai nenoriai. Kalbama apie „asmens vertybių ir teisių“ primatą. Mat valstybė, ne taip kaip teroristai, turi „rūpintis kiekvieno žmogaus gyvybe“. Todėl demokratinės valstybės, palyginti su blogio jėgomis, yra „daug blogesnėje padėtyje“. Bet juk būtent dėl šio bejėgiškumo tradicinė valstybė yra tokia patraukli.
________________________________________
Dauguma italų vis dar prisimena nuotrauką, kurioje garsus krikdemų politikas Aldo Moro (1916-1978) kaip kankinys sėdi po plakatu su penkiakampe žvaigžde ir užrašu „Brigate Rosse“. Būtent kairuoliškųjų Raudonųjų brigadų nariai 1978 metų kovo 16 dieną pagrobė A.Moro vienoje Romos gatvių, nužudė 5 jo asmens sargybinius. Teroristai pareikalavo išleisti kalinčius draugus, o valdžia atsakė niekada nepasiduosianti šantažui. Jau tuomet sklido gandai, kad nusikratyti tokiu garsiu politiku buvo naudinga jo priešininkams. Kilo įtarimų, kad teroristus įkvėpė užsienio žvalgyba, siekianti panaikinti italų „istorinį kompromisą“, t. y. atsikratyti komunistų Italijos vyriausybėje. A.Moro buvo už šį kompromisą.
Amerikos ekspertas Stevas Pieczenikas, pasiųstas padėti Italijos vidaus reikalų ministrui Francescui Cosidai, vėliau prisipažino: „Man gaila A.Moro, bet, manau, kad jo gyvybės negelbėjome. Turėjome jį paaukoti, norėdami išlaikyti Italijoje stabilią padėtį.“
Po 55 nelaisvės dienų teroristai politiką nužudė. Jam buvo liepta sėsti į automobilį lyg norint pergabenti į kitą vietą ir užsikloti pledu. Po to jis buvo sušaudytas. Automobilis su lavonu buvo rastas Romos Caetani gatvėje, pusiaukelėje tarp krikdemų ir Italijos komunistų partijos būstinių.
________________________________________
Tai turėjo būti susitikimas viename Karačio restorane 2002 metų sausio 23 dieną. Bet 38 metų „The Wall Street Journal“ Pietų Azijos poskyrio redaktorius Danielis Pearlas (1963-2002) įdomių naujienų žadėjusio pakistaniečio nesulaukė. Prie restorano įėjimo jį apsupo vyrai ir įstūmė į automobilį. Po kelių dienų teroristai iškėlė ultimatumą: išlaisvinti Guantaname kalinčius teroristus. Vasario 1-ąją pagrobėjai D.Pearlą nužudė, nupjovė jam galvą ir ketvirčiavo kūną. Gegužės mėnesį jo palaikai buvo rasti negiliame kape Karačio pakraštyje.
Žudikai paskelbė egzekucijos vaizdo įrašą. Jame žurnalistas kalba: „Vadinuosi Danielis Pearlas, esu žydų kilmės amerikietis. Mano tėvas - žydas ir sionistas, mano motina žydė, aš esu žydas. Visi daug kartų lankėmės Izraelyje.“ Po to žurnalistas rodomas perpjauta gerkle, mirga negyvų pakistaniečių, palestiniečių vaikų mirties vaizdai, pasirodo G.W.Bushas, besisveikinantis su tuomečiu Izraelio premjeru Arieliu Szaronu. Po to demonstruojama už plaukų laikoma nupjauta D.Pearlo galva.
Šį kartą nusikaltėliai buvo suimti ir nubausti mirties bausme.
________________________________________
Ingrid Betancourt (gimusi 1961 m.) buvo įspėta nekeliauti be apsaugos. Bet žaliųjų kandidatė į Bolivijos prezidentus tik su savo padėjėja drąsiai automobiliu leidosi į šalies gilumą. 2002 metų vasario 23 dieną jų automobilis buvo rastas ties kraštutinės kairuoliškos Kolumbijos partizanų grupuotės FARC kontroliuojamos teritorijos riba.
Abi moterys buvo nuviliotos į džiungles. Garsi įkaitė, kuria rūpinosi ir Prancūzija (I.Betancourt turi ir Prancūzijos pilietybę), pasauliui neleido užmiršti apie FARC. Tačiau po kelerių metų jau mažai kas tikėjo, kad pavyks politikę išlaisvinti, nors jos vyras, garsios Kolumbijos rinkodaros firmos vadovas, visą savo laiką ir turtą skyrė žmonos paieškoms. Iš mažo lėktuvo virš džiunglių jis išmėtė 20 000 jų vaikų nuotraukų, tikėdamasis, kad Ingrid ras nors vieną.
Laikui bėgant sklido vis niūresnės žinios apie garsiąją įkaitę. Buvo kalbama, kad teroristai mėgsta ją žeminti, kad ją kankina depresija. Tik 2008 metų liepos 2-ąją I.Betancourt kartu su trimis amerikiečiais įkaitais išlaisvino Kolumbijos antiteroristinės pajėgos, užsimaskavusios kaip Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. Iki šiol kalbama, kad pagrobėjai gavo išpirką, o drąsi specialiųjų pajėgų akcija buvo inscenizuota.
